Rusijai užpuolus Gruziją daug analitikų prakalbo, kad artimiausi Rusijos taikiniai bus Krymas Ukrainoje ir Baltijos šalys. Neprognozuojami Kremliaus veiksmai sudarė prielaidas kalbėti apie būsimus karus nuo Juodosios iki Baltijos jūros. Tačiau šie teiginiai šiandien neatrodo labai realistiški.
Rusiška sala Ukrainoje
Krymo istorija sudėtinga - teritorija priklausė Romos imperijai, vėliau Kijevo Rusiai, mongolams, Turkijai. 1783 metais Krymas buvo prijungtas prie Rusijos, o 1954-aisiais Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas su Nikita Chruščiovu priešakyje Krymą perdavė Ukrainai. Dabar Krymas yra autonominė respublika Ukrainos sudėtyje, ten apie 60 proc. gyventojų yra rusų tautybės. Būtent šis Ukrainos regionas labiausiai priešinasi bet kokiems Kijevo bandymams integruotis į Vakarus, ypač į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO).
Verta prisiminti, kad tuo pačiu metu Lietuvai buvo pasiūlyta perduoti Kaliningrado sritį, tačiau tuometiniai Lietuvos sovietinės respublikos vadovai atsisakė priimti tokią dosnią Maskvos dovaną. Bemaž milijonas rusų būtų gerokai pakeitę Lietuvos demografinę padėtį ir greičiausiai po Sovietų Sąjungos žlugimo būtų sukūrę milžinišką tautinės mažumos integracijos problemą.
Praeitą savaitę Krymo parlamentas kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Radą su pasiūlymu pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, o tai dar labiau paskatino apžvalgininkus kalbėti apie būsimą Ukrainos ir Rusijos susidūrimą dėl Krymo. Tuo labiau, kad Kryme esančiame Sevastopolyje yra Rusijos karinė bazė, kurią Kremlius nori išlaikyti, o Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pareiškė, kad sutartis dėl bazės buvimo pratęsta nebus, ir Rusijos laivai bei pajėgos privalės palikti uostą 2017 metais. Rusijos ir Gruzijos karo metu buvo pasirodę pranešimų, kad Rusija jau dalija Sevastopolio gyventojams Rusijos pasus, t. y. galimai rengiasi tam pačiam teritorijos užgrobimo scenarijui, kuris buvo įgyvendintas Gruzijoje.
JAV doleriai - stabilumo Kryme garantas
Vis dėlto galima teigti, kad dėl galimo karo daromos pernelyg skubotos ir radikalios prielaidos. Pirmiausia, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dydis yra nepalyginamas su Gruzijos, ir Kremliaus avantiūristai tai tikrai žino. Antra, kol kas nėra sukurta bet kokiems "išvadavimo" veiksmams reikalinga propagandinė isterija apie skriaudžiamus tautiečius arba Rusijos piliečių interesų gynimą, o be tokios dingsties net ir Rusijos veikėjai nedrįs imtis aktyvių veiksmų. Trečia, ir svarbiausia priežastis - karas prieš Gruziją Kremliui kainavo neįtikėtinai daug. Nesibaimindami karinio atsako Rusijos vadovai manė pademonstruosiantys Vakarams savo jėgą ir ambicijas, tačiau jau po savaitės tiek Dmitrijaus Medvedevo, tiek Vladimiro Putino retorika nebebuvo nei agresyvi, nei labai pasitikinti savimi, o veikiau priminė verkšlenimus, esą Rusija nori bendradarbiauti su Vakarais. Tokį pozicijos pasikeitimą lėmė masinis Vakarų investuotojų pasitraukimas iš Rusijos finansų rinkos. Rusijos įmonių akcijos (o tai reiškia, kad ir oligarchų turtas) drastiškai sumažėjo, pasigirdo užuominų, kad vien tik dviem stambiems oligarchams Olegui Deripaskai ir Vladimirui Potaninui iškilo būtinybė skubiai padengti apie 4 mlrd. dolerių finansinių įsipareigojimų.
Žinant, kaip tampriai susiję oligarchai su Kremliumi, galima suprasti, kodėl Rusijos vadovų retorika taip staigiai pasikeitė. Pasigirdus kalboms apie finansinius atsiskaitymus kilo pavojus, kad gyventojai, prisimindami 1997 metų krizę, puls masiškai atsiimti indėlius iš bankų ir šalyje neišvengiamai prasidės suirutė.
Taip pat reikia atsiminti, kad prieš Rusijos ataką Gruzijoje naftos, nuo kurios priklauso visa Rusijos ekonomika, kaina buvo apie 120 dolerių už barelį, o praėjusią savaitę jau tesiekė 100 dolerių.
Antro karo Rusija nebepakeltų
Akivaizdu, kad tokios įvykių eigos Kremliaus strategai nesitikėjo. Jie neabejojo, kad karinėmis priemonėmis nubausti nebus, diplomatijos žodžių žaismo nesibaimino ir tikėjosi, kad realių ekonominių sankcijų nesulauks. Tad, kai vos per mėnesį valstybė atsidūrė finansinės krizės akivaizdoje, V.Putinas su D.Medvedevu buvo priversti kardinaliai keisti toną ir pulti susitikinėti su užsienio investuotojais, maldaudami nežlugdyti valstybės.
Esant tokioms aplinkybėms ir Rusijai visiškai priklausant nuo pasaulinių naftos kainų bei Vakarų investuotojų, galima teigti, kad bet kokia nauja Kremliaus avantiūra ar bandymai vaizduoti imperines ambicijas (tuo labiau prieš NATO valstybes) reikš garantuotą Rusijos krachą. Ne veltui "The Economist" pareiškė, kad Baltijos šalių okupacijos galimybės atmesti nereikėtų, bet taip pat pavojinga ir milžiniškų vorų invazija arba cunamis.
Analogiška padėtis ir su Krymu - Rusijai sugalvojus konfliktuoti su Ukraina, žlugtų ir paskutiniai pasitikėjimo Rusija likučiai Vakaruose, o tai reikštų Kremliaus politikos bankrotą. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Žinoma, netiesiogines priemones Rusija ir toliau taikys - vietos politikų papirkinėjimus, isterijas per žiniasklaidos priemones, bet tai ir yra jos šiandieninių galimybių ribos.
Tomas BITINAS, politologas
