Trečioji „pilietininkų“ grupė – tai būrys į pilietiškumo monopolį pretenduojančių ir jo etalonu save laikančių intelektualų ir kultūrininkų. Daugelis jų reiškiasi ir kaip politikos bei viešojo gyvenimo komentatoriai ir apžvalgininkai. Šiame sambūryje išsiskiria du neformalūs vedliai. Lietuvos pilietininkas Nr. 1 laikytinas pagrindiniu „atviros pilietinės visuomenės“ ir „Lietuvos pilietinės tautos“ kūrimo strategu, o į naujojo G. Zimano vaidmenį (savotiško „liberalzimano“) vaidmenį įsijautęs europarlamentaras – svarbiausiu šio politinio projekto ideologu.
Projektas iš esmės yra ne kas kita, o ilgalaikė Lietuvos išvalstybinimo programa. Ją įgyvendinant ištisus du dešimtmečius buvo klibinami patys šalies politinio suvereniteto pagrindai – nuosekliai ir kryptingai „dekonstruojama“ jos piliečių tautinė ir valstybinė sąmonė. Pilietiškieji kultūrininkai ir visuomenininkai tyliai ir kantriai pluša keisdami net sovietmečiu iš dalies išsaugotą valstybinę politinės tautos sąmonę. Ji nepastebimai „perdirbama“ į didesnio politinio darinio, šiuo atveju -- ES, teritorinio-administracinio darinio gyventojų savimonę.
Norint suformuoti tik kaip provincijos gyventojus save suvokiančią vietos bendruomenę būtina jai priklausančių žmonių sąmonėje įdiegti visai kitokią – minėtos „pilietinės tautos“ sampratą. Politiniai tokio pakeitimo padariniai milžiniški. Jeigu pavyktų Lietuvos politinę tautą paversti tik „pilietine tauta“, būtų galutinai, t. y. iš pašaknų, pakirstos valstybinės tautos, valstybės piliečio ir pačios nacionalinės valstybės sampratos. Išnykus valstybės piliečio savimonei beliktų ir toliau gyvuotų tik lokalinė, arba regiono gyventojo, savivoka.
Nuo tikro valstybės piliečio administracinio darinio gyventojas skiriasi tuo, kad jis nesuvokia savo priklausomybės valstybės politinei tautai ir nejaučia atsakomybės už savo šalį. Toks „pilietinės tautos“ narys geriausiu atveju būna tik „socialiai atsakingas“ individas. Jam paprastai būna svarbūs ir rūpi nebent vadinamieji vietos bendruomenės reikalai. Kokie nors patriotiniai sentimentai savo gyvenamai teritorijai kaip valstybei jam darosi svetimi, o politiniai įsipareigojimai jai – tik beprasmiška ir didžiai varginanti našta.
Praradęs valstybinę sąmonę kultūrininkų pastangomis konstruojamos naujos „pilietinės tautos“ atstovas būtų nebe lojalus ir patriotiškas savo šalies pilietis, o tik išvalstybintos „Lietuvos Respublikos“ teritorijoje įsikūrusios „atviros ir svetingos“ multietninės ir multikultūrinės populiacijos narys. Lietuvos kaip valstybės samprata jam turėtų tapti ne tik svetima, bet ir atrodyti kažkokia archajiška ir nesuvokiama atgyvena ar keistenybė. Tai reikštų, kad Lietuvoje nuo amžių gyvenusios tautos – lietuviai, lenkai, baltarusiai, rusai, žydai, totoriai, karaimai -- turėtų laikyti save tik laikinai šioje žemėje apsistojusiais atsitiktiniais prašalaičiais, turinčiais jos atžvilgiu tik tiek pareigų ir teisių, kiek jų turi ar gali turėti ir atsitiktinai čia trumpam stabtelėjęs bet kurios pasaulio šalies klajūnas, kuriam Lietuva tebūtų tik pakelės stotelė skubant toliau ieškoti dar skalsesnio duonos kąsnio.
Taigi „atviros pilietinės visuomenės“ ir „pilietinės tautos kūrėjų“ triūso politinė prasmė akivaizdi. Didžiausias „atgyvenusios“ politinės tautos trūkumas ar net yda jų požiūriu yra tai, kad tokia tauta niekada nesutiktų būti paversta lengvai minkomu moliu ir sutiktų apriboti savo valstybinį suverenitetą tik lygiateisėmis ir abipusiais naudingomis sąlygomis. Tikros politinės tautos savo valstybingumo ir jį įkūnijančios užsienio politikos niekam lengva ranka neatidavinėja. Tuo tarpu „pilietinė tauta“ šiuo atžvilgiu yra nepalyginamai plastiškesnė ir lankstesnė, nes ji tėra sovietmečiu formuotos tarybinės liaudies įpėdinė ir antrininkė. Juk neturinčio valstybinės savimonės teritorijos gyventojo politinė savivoka iš principo negali būti kas nors daugiau kaip vietinis, t. y. provincijos, patriotizmas. Pilietinės tautos atstovo tautiškumas ir patriotizmas geriausiu atveju gali reikštis tik etnografinių papročių laikymusi ir gastronominėmis ar gurmaniškomis preferencijomis, t. y. simpatijomis „savosios“ etnokultūrinės grupės virtuvei ir kulinariniam paveldui.
Kaip tik todėl sukurti tokiomis savybėmis pasižyminčią „europiečių pilietinę tautą“ yra vienas svarbiausių ir po Lisabonos sutarties atkakliai siekiamų įgyvendinti spartinamos bei gilinamos eurointegracijos politinių ir kultūrinių tikslų. Pastangos destabilizuoti ir suardyti valstybines tautas ir nacionalines valstybes yra ne tik Lietuvos, bet europinio masto reiškinys. Jos yra būtinas ES sudarančių formaliai savarankiškų šalių išvalstybinimo ir regionalizavimo strategijos elementas kuriant viršnacionalinę kosmopolitinę supervalstybę. Jos viziją visiškai atvirai išsakė neseniai išrinktas ES prezidentas – Vadovų Tarybos pirmininkas. Šioje vizijoje ES iškyla kaip naujos betautės žmonių bendrijos – europiečių – apgyventa milžiniška erdvė, kurios gyventojas iš principo negali turėti Tėvynės.
Būtina trumpai paaiškinti, kodėl pats laikas rimtai prabilti apie tautiškumą, patriotiškumą ir nacionalinę valstybę. Reikalas tas, kad „europinių vertybių“ skleidėjai į šiuos dalykus žvelgia labai priešiškai ir įtariai. Apskritai jiems nesvetimos dorybės, kurios sovietmečiu buvo vadinamos pilietine pozicija ir klasiniu budrumu. Mūsų dienomis jos pasireiškia kaip ypatingas polinkis psichoanalitiškai tyrinėti „neeuropietiškai“ mąstančius žmones. Pasitelkus kone telepatinės įžvalgos galią mėgstama skverbtis į jų pasąmonės gelmes ieškant ten paslėptų kenkėjiškų ir pavojingų minčių. Vos perskaičius eilutes apie tautiškumą ir patriotizmą ne vienam „pilietininkui“ gali kilti pagunda toliaregiškai ieškoti jose kokių nors reakcingų kėslų, pavyzdžiui, įtarti autorių esant užsimaskavusį nuostatos „Lietuva tik lietuviams“ ar kokio nors kitos piktadariškos idėjos ar bjaurasties sleidėją. Todėl apsidraudžiant verta kiek pasivarginti ir budriems „pilietinės tautos“ kūrėjams priminti nepaprastai svarbų faktą: pasaulio istorijoje žinomos tik dvi demokratinės politinės bendrijos formos – graikų polis ir Europoje gimusi modernioji nacionalinė valstybė. Nėra joks atsitiktinumas, kad siekiančią išardyti šios valstybės pamatus Europos Sąjungą nuo pat pirmųjų jos gyvavavimo dienų kamuoja bent jau kol kas neišgydoma liga. „Demokratijos deficitas“ – toks yra šios ligos gelmines priežastis nutylintis ir jos tikrąjį mastą slepiantis pavadinimas. Taip pat pažymėtina, kad stiprėjant ES integracijai jos simptomai tik aštrėja.
Iki šiol sukonstruoti įsivaizduojamos „atviros pilietinės visuomenės“ politinius idealus turintys įkūnyti globalios, arba kosmopolitinės, demokratijos modeliai ne tik egzistuoja vien popieriuje ir neatrodo praktiškai įgyvendinami, bet dėl gausybės juose esančių spragų yra beviltiški net teoriniu požiūriu. O tai reiškia, kad ES demokratijos ateitis ir nacionalinių valstybių išlikimo klausimai yra kuo glaudžiausiai susiję – būtent šio ryšio kaip tik nemato arba nenori pripažinti naują „europiečių tautą“ skubantys formuoti pilietiškieji intelektualai ir kultūrininkai. Apskritai „atviros pilietinės visuomenės“ kūrimas savaime nelaiduoja jokios demokratijos. Lygiai taip pat kuriamos „pilietinės tautos atstovui“ skiepijamas visuomeniškas pilietiškumas arba pilietiškas visuomeniškumas turi mažai ką bendro su tautinėmis ir patriotinėmis nuostatomis grindžiamu ir moderniosios nacionalinės valstybės gyvastį iki šiol palaikiusiu ir palaikančių tikros politinės bendrijos pilietiškumu.
Sovietinė Lietuva niekam negalėjo būti Tėvynė. Ji galėjo būti tik tėviškė. „Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“ – šie tik truputėlį pakeistos sovietmečiu plačiai skambėjusios dainelės žodžiai galėtų būti nepriekaištingai tiksli ir šiandien žūtbūt mėginamo įtvirtinti „pilietinės tautos“ atstovo santykio su Lietuva formulė. Tik „pilietinės tautos nariu“ virtęs valstybės pilietis praranda priklausomybės tautai ir ryšio su savo valstybe jausmą. Arba šis ryšys darosi toks silpnas, kad liaujasi buvęs įsipareigojimo tautai ir valstybei šaltiniu.
Kalbant be užuolankų, dangstydamiesi skambiais ir šiandien politiškai ir ideologiškai madingais „atviros pilietinės visuomenės“ ir „Lietuvos pilietinės tautos“ lozungais pilietiški kultūrininkai ardo – vieni sąmoningai, kiti galbūt net nesuvokdami ir nenorėdami -- tautinės ir valstybinės sąmonės pagrindus. Kitaip tariant, kiek kitomis sąlygomis ir kitais būdais jie tęsia tai, kas sovietmečiu buvo vadinama „naujos internacionalinės žmonių bendrijos – tarybinės liaudies“ – kūrimu, o pakilus Sąjūdžiui pagrįstai kritikuota kaip pragaištinga tautų niveliavimo politika. Jie kuria kitą kosmopolitinį lydinį – amorfišką ir beveidę „europiečių tautą“.
Jau tenka skinti karčius, nors dar tik pirmuosius, uolaus tokių pastangų vaisius. Vargu ar atsitiktinai „pilietininkų“ trijų grupuočių įvykdyta Lietuvos valstybingumo ir užsienio politikos griovimo operacija nesulaukė jokio rimtesnio šalies visuomenės pasipiktinimo ar juo labiau griežto pasipriešinimo. Toks abejingumas vis dėlto laikytinas „atvirą pilietinę visuomenę“ bekuriant metodiškai griautos tautinės ir valstybinės sąmonės neįtikėtino nuosmukio ir jos sunykimo požymiu.
Reikšminga ir tokia CŽV kalėjimų reikalo detalė, kad šią užsienio politikos sugriovimo ir valstybingumo demontavimo operaciją įvykdė savo patriotiškumą mėgstanti pabrėžti konservatorių partija, o pati operacija buvo įgyvendinta dangstantis gilesnės integracijos į Vakarus širma. Ši pikantiška aplinkybė verta didesnio dėmesio nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes yra iškalbingas ir pamokantis pavyzdys, kaip lengvai valstybės žlugdymo įrankiu gali būti paversti net jai subjektyviai itin ištikimi piliečiai. Absoliučiai nekritiškas konservatorių partijos paprastų narių ir rėmėjų požiūris į visus jos vadovybės veiksmus galiausiai privedė prie to, kad valstybė griaunama jau net šių patriotiškai nusiteikusių žmonių aklai per kiekvienus rinkimus už minėtą partiją atiduodamais balsais. Paaiškėjo, kad ištisus du dešimtmečius sugebėta vedžioti kur patinka milžiniškas dešiniųjų rinkėjų grupes paprasčiausiai mulkinant jas proginiais ir niekuo neįpareigodavusiais priminimais apie įvairias grėsmes, skambiais apsimestinio patriotizmo šūkiais ir tuščiažiedėmis „sulaikymo strategijomis“, kurių niekada rimtai net neketinta praktiškai įgyvendinti.
Nuoširdžiai savo šalį mylinčių, bet politiškai pernelyg patiklių ir todėl lengvai apgaudinėjamų piliečių gausa yra dar vienas įrodymas, kad sąmoningo ir brandaus patriotizmo ir pilietiškumo potencialas, kuris leistų sėkmingai priešintis panašioms užsienio politikos naujovėms ir valstybės ardymo tendencijoms, šalyje yra gerokai mažesnis nei paprastai manoma.
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
