CŽV kalėjimų skandalas pirmiausia buvo naudingas ir reikalingas išorės jėgoms – įtakingoms valstybėms, siekusioms nutildyti joms nevisada malonų Lietuvos balsą tarptautinėje arenoje. Tačiau kuriant ir pučiant skandalą joms buvo reikalinga šalies vidaus jėgų parama ir talka. Todėl mąstant apie valstybės ateitį ir gal net svajojant apie užsienio politikos atkūrimą būtina aiškiai įvardyti šias jėgas ir suprasti jų veiksmų paskatas bei tikslus.
Apskritai kad ir kokia žalinga ir nemaloni Lietuvai CŽV skandalo istorija, ji gali tapti ir savaip naudinga ateičiai, nes pagaliau atsiskleidė įtakingų visuomenės grupių – ženklios dalies verslo, politikos ir kultūros atstovų -- tikrasis požiūris į valstybę. Šis požiūris verčia atsisveikinti su kai kuriomis iliuzijomis.
Lietuvos užsienio politiką ir suverenitetą griovusių išorės ir vidaus jėgų interesai ir tikslai savo pobūdžiu ir mastais skiriasi taip smarkiai, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo net nepalyginami. Tačiau įdėmiau pažvelgus aiškėja, ka juos įmanoma „subendravardiklinti“, nes išorės ir vidaus veikėjų puoselėjama ir mėginama įgyvendinti jiems idealiai tinkamos Lietuvos užsienio politikos vizija yra ta pati.
Šioje vizijoje Lietuva yra tik „tylesnė už žolę“ ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus tai atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą pageidauja matyti „Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ architektai ir statytojai.
Nors jie nemato reikalo atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, jog tokie apskritai gali būti, tačiau jiems reikalingi vietiniai pagalbininkai, pasiryžę ir gebantys laiduoti idiliškai ramią „didžiosios Europos“ statybos tėkmę. Iš jų laukiama ir reikalaujama vieno – ateityje nebeturi būti jokių „išsišokimų“ ir iš šios „teritorijos“ nebeturi sklisti joks triukšmas dėl didžiųjų valstybių sostinėse derinamų ir priimamų sprendimų.
Šiuos užmojus ir planus įgyvendinti padedančioms Lietuvos vidaus jėgoms jau senokai prigijo apibendrintas „pilietininkų“ vardas. Vadinamųjų pilietininkų grupuotė nėra vienalytė. Ją sudaro trys atskiros, bet glaudžiai susijusios ir bendradarbiaujančios grupės.
Pirmajai priskirtini įtakingi verslo atstovai, arba vadinamieji oligarchai. Apskritai reikia pažymėti, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų šalies verslo, taip pat ir stambiojo, sluoksnių valstybinė sąmonė taip ir nesubrendo. Ji tebėra menka, jos apraiškos – retos.
Todėl nors, be abejo, esama gražių išimčių, daugeliui stambiojo verslo atstovų nepriklausoma valstybė tebėra kažkokia apsunkinanti svetimybė, nes jie iki šiol iš esmės menkai supranta, kam ji apskritai reikalinga. Tačiau jie kilniadvasiškai pasiruošę ją pakęsti, tiesa, tik iki tam tikros ribos – kiek ši valstybė padeda patenkinti grynai asmeninius jų verslo interesus. Blogiausiu atveju – kiek valstybės tikslai šiems interesams neprieštarauja. Pilietinės sąmonės ir atsakomybės stoka lemia, kad rimtesnio interesų konflikto atveju jie moraliai pasiruošę nedvejodami aukoti ne tik bendruosius valstybės interesus, bet ir ją pačią.
Per du dešimtmečius taip ir neišsiugdžius gebėjimo ir įpročio skirti privačius ir bendruosius interesus arba -- dar geriau – atsakomybės už savo valstybę jausmo lengvai peržengiama kartais nelengvai pastebima riba, kai įsitraukiama į veiksmus, kuriuos sunku vertinti kitaip, kaip sąmoningą ar nesąmoningą valstybės pagrindų griovimą.
Nėra prasmės svarstyti, kiek yra tokių pilietinės ir valstybinės sąmonės neturinčių verslo sluoksnių atstovų. Lygiai taip pat dėl savaime suprantamų priežasčių neįmanoma, o ir nėra reikalo, suminėti visų su skandalo istorija sietinų konkrečių asmenų vardus arba spėlioti, koks tiksliai buvo jų indėlis jį parengiant ir eskaluojant. Tačiau net paviršutiniškiausiai pasižvalgius šalies informaciniame lauke matyti, jog tariamai „naują“ Lietuvos užsienio politiką palankiausiai vertina ir vengia rimčiau ją analizuoti ar pakritikuoti koncernų „Achemos grupė“ ir „MG Baltic“, taip pat garsios Kauno energetikų šeimos valdomos arba su šiomis verslo grupuotėmis siejamos žiniasklaidos priemonės.
Šios paramos motyvai nesunkiai perprantami. Stambusis šalies verslas visada siekė dviejų dalykų -- kuo giliau semti ES teikiamos Lietuvai finansinės paramos aruodus ir užsitikrinti palankiausias sąlygas skverbtis į Rytų rinkas. Visus dvidešimt metų naiviai tikėta ir tebetikima, jog visraktis, leisiantis prasmukti pro smarkiai pravertas tų rinkų duris, yra besąlygiškas nuolankumas bendraujant su tokiais bizantiškos politikos ir diplomatijos meistrais kaip Baltarusijos ir Rusijos lyderiai.
Tad savaip patvirtindami seną posakį, jog viltis -- kvailių motina, ir turbūt vildamiesi suminkštinti šių lyderių širdis, taip pat būdami šventai įsitikinę, kad jų asmeniniai interesai ir yra visos tautos bei valstybės interesai, kai kurie lietuviškojo stambiojo verslo atstovai ir ryžosi per savo valdomą žiniasklaidą „sudalyvauti“ valstybės suvereniteto likučių subtilaus išplovimo operacijoje. Parengiamasis jos tarpsnis, o faktiškai pirmasis žingsnis buvo prezidento rinkimų kampanija.
Antrasis „pilietininkų“ segmentas – šalies politinio elito atstovai, ypač valdančiųjų partijų lyderiai. Lietuva kaip valstybė jiems taip pat nėra būtina ar ypač reikalinga. Jie nori tik vieno – teisės nevaržomai administruoti išorinius valstybingumo atributus turintį ES teritorinį darinį. Šio tipo politikų karjeros svajonių viršūnė – aukštos valdininko pareigos ES vykdomosios valdžios struktūrose arba tariamas atstovavimas nežinia kam Sąjungos parlamente.
Vertinant šiuo požiūriu nelengva pasakyti, kuo jų „valstybinė sąmonė“ skiriasi nuo Lietuvą sovietmečiu administravusių ir jos interesus Maskvos kabinetuose „didvyriškai gynusių“ veikėjų mąstysenos. Tačiau kitaip nei šalies užsienio politiką užkulisiuose tyliai „orientuojantys“ verslininkai, politikai buvo aktyvūs ir pastebimi šio skandalo veikėjai. Išvardyti pagrindinius jo herojus gana lengva.
Seime itin pasižymėjo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Iš vykdomosios valdžios atstovų pirmiausia paminėtini A. Kubilius, R. Juknevičienė ir A. Ažubalis -- jie laikytini didžiausiais „naujojo“ užsienio politikos kurso šalininkais ir uoliausiais jo įgyvendintojais. Kad ir kaip keista, dėl išties mįslingų priežasčių šį kursą remia ir neabejotinai jo kryptį bei padarinius valstybei puikiai suprantantis V. Landsbergis – pagrindinės valdančiosios partijos idėjinis vėliavnešys ir simbolis.
Skandalą informaciškai ir propagandiškai parėmusių žiniasklaidos savininkų ir jam dirigavusių politikų konkretūs interesai skiriasi. Tačiau juos sieja tas pats dar nuo sovietinių laikų antrąja prigimtimi tapęs beribis nuolankumas ir šventas įsitikinimas, jog vienintelis būdas ginti Lietuvos interesus yra bet kuria kaina įsiteikti didžiosioms Vakarų ir Rytų valstybėms ir šitaip nusipelnyti jų palankumą ir malonę.
Matyt, viliamasi, jog tokia laikysena bus pastebėta ir už ją vienaip ar kitaip atlyginta. Toks verslo ir politikos viršūnių elgesys savaime žadina asociacijas su XVIII a., kai dėl saujelės egoistiškų ir trumparegių magnatų kaltės iš pasaulio žemėlapio išnyko visa buvusi didžiulė ir galinga valstybė.
Trečiasis „pilietininkų“ segmentas yra vadinamieji kultūrininkai – iškilūs „atviros visuomenės“ ir „pilietinės tautos“ kūrėjai. Jų vaidmenį verta aptarti kiek išsamiau.
Skiriama šviesiam prezidento Lecho Kaczynskio atminimui
