Sunku nepastebėti, jog pastaruoju metu po truputėlį intensyvėjęs dėmesys žiniasklaidos padėties klausimams, leidęs žymia dalimi pasistūmėti į priekį problemų supratimui, pastarąja savaite netikėtai apsireiškė diskurso šia tema sprogimu, net – pasakyčiau - kažkokiais perkrovos bildesiais. Dar neišblėsus įspūdžiams dėl etikos inspektoriaus pranešimo, kaltinusio didelėmis nuodėmėmis visų pirma didžiuosius šalies dienraščius, ką tik susipažinome su tyrimo rezultatais, teikiančiais daugiau ar mažiau pagrįstą pretekstą nustatyti atskirų žiniasklaidos priemonių korupcijos indeksą; tyrimo rezultatai yra ypač nepalankūs jau minėtiems leidiniams.
Seniai kalbama, jog lietuviškoji žiniasklaida kažkokia dalimi verčiasi iš savotiško šantažo, suprantamo kaip manipuliacijos verslo žmonių baime. Ar tai reiškia, jog žiniasklaidos verslas Lietuvoje, vertinant situaciją tipologiškai, iš dalies jau yra nusikaltėliškas verslas? Vis tik siūlau neužmiršti, jog šiandien dažnai blogame kontekste minimi populiariausi šalies leidiniai yra paliudiję savo ištikimybę principams sunkiausiais nepriklausomai Lietuvai metais, o čia dirbo ir toliau dirba profesionalūs, talentingi ir ne visados bailūs žmonės. Taigi, kas atsitiko? Gal žiniasklaidos verslo sąlygos Lietuvoje tapo šitaip nepakenčiamai sunkios, o prenumerata nelabai turtingoje, su mažėjančiu gyventojų skaičiumi šalyje išseko iki tokio lygio, jog išsaugoti esamus pajėgumus šiame versle galima tik sukčiaujant? Taip padėtį bandant įsivaizduoti iš šalies, didelis apmaudas persipina su neaiškiu (vis tik nelegaliu) užuojautos jausmu. Kita vertus, kai labiausiai korumpuota yra pavadinama būtent ta TV kampanija, kurioje dirba Rūta Grinevičiūtė, t. y. nesuviliojama jokių falšo gestų žurnalistė, kas savaitę be užuolankų besikaunanti su korupcijos apraiškomis valdžios sferose, manding, išlieka kažkokios abejonės dėl minėtojo tyrimo patikimumo. Tyrimai dėl korupcijos indeksų taip pat turi būti kažkaip indeksuojami.
Kitas klausimas, kokią įtaką žiniasklaidos priemonių raiškai daro savininkai, jų verslo, galbūt visai kitose sferose, interesai, turtingųjų žmonių lenktynės vienas su kitu dėl žiniasklaidos priemonių užvaldymo ar naujų įsteigimo? Ar žiniasklaida, neretai figūriškai vadinama demokratijos sarginiu šunim, netaps tokiu atveju būtent verslą saugančiu šunimi labiau tiesmuka šio žodžio prasme. Šiaip ar taip, verslo, politinių galių ir žiniasklaidos sutelkimas vienose rankose žymi oligarchinio valdymo atsiradimą. O tai jau yra toks valdymo tipas, kuris, be visa ko kito, riboja, dozuoja ir deformuoja informacijos sklaidą visuomenėje.
Kaip atrodo, iš dalies pastaroji aplinkybė, tačiau ir kiti faktoriai, kuriuos dar reikėtų išryškinti bei aptarti atskirai, lėmė, jog diskusijos dėl žiniasklaidos tikslų ir tų tikslų pateisinimo praeitą savaitę įžengė, regis, į lemiamą etapą, įgijo principinę reikšmę. Didelę nuodėmę išties padarytume, jeigu pražiopsotume šį momentą. O turiu čia galvoje visų pirma tai, jog praeitą savaitę kaip niekada anksčiau buvo siekiama suvelti į vieną krūvą arba iškišti vieną už kitą dvi visiškai skirtingas prasmines nuostatas, t.y. mūsų teisėtą nepasitekinimą dėl to, jog neretai informuojant apie įvykius nesilaikoma etiškumo normų ( ypač iškrypėlišką pavidalą tai kartas nuo karto įgyja pranešant apie žmogaus mirtį), dėl to, jog ne visados informacija pateikiama sąžiningai bei garbingai ir nekvestionuojamą žurnalisto teisę ar net pareigą kritikuoti, esant reikalui, valdžios veiksmus, jo įsipareigojimą informuoti apie gyvenimo deformacijas, išryškėjusias blogybes.
Toks ,,kortų sumaišymas” praeitą savaitę forsuotu pavidalu buvo vadinamas žurnalistikos pareiga teikti ne tik negatyvią, bet ir pozityvią informaciją. Vis tik noriu atkreipti dėmesį į tai, jog šis, ne kartą girdėtas ir normalioje kalboje ne vienu atveju teisėtas pageidavimas, iš karto tampa patologiniu reikalavimu, kai jis yra ideologizuojamas ir paverčiamas ideokratiniu propagandiniu užkeikimu. Būtent tokį pavidalą šis reikalavimas įgijo praeitą savaitę, kai apie tai buvo bylojama iš visų varpinių labai jau isterišku tonu, be to, kaip jau minėta, susipainiojant kalboje, t.y. kalbant apie vieną dalyką, o pirštu parodant į kitą.
Dviprasmiškas šis įvykis, taigi kyla klausimas - kaip jį traktuoti: ar tai yra tik kvailas nesusipratimas, išryškėjęs negrabiai sumaišius sąvokas, ar visa tai savotiškai praneša apie posttotalitaristinės visuomenės refleksų gyvybingumą, tą išnirusį į paviršių recidyvą, kai įtakos svertus savo rankose turinčios jėgos yra linkusios platesnėje sklaidoje toleruoti tik filtruojamą pagal valdymo poreikį informaciją? Gali būti, jog kai kurie iš įvardijamų pastoviai žiniasklaidoje faktų ypač skaudžiai liečia įtakos žmonių moralinę savijautą, bado akis, trukdo naujų planų įgyvendinimui, todėl iš naujo ieškoma galimybių uždėti apynasrį žurnalistui. Šiaip ar taip, vardan konteksto pravartu prisiminti, jog šiandieninė Rusija šia linkme yra pažengusi dar ir toliau, nes, kaip girdėjome, čia jau nesidrovima informacijos sklaidos kanalams nurodyti privalomąją procentine išraiška pozityviosios informacijos dalį, mažesniąją apimties dalį paliekant šiaip sau žinių ir pranešimų poreikiams. Kita vertus, kaip parodė praeitos savaitės diskusijos, mūsų entuziastai savo įkarščiu gali net pralenkti Kremliaus propagandistus.
Labai aukštos reputacijos TV laidos „Be pykčio“ diskusijose praeitos savaitės viduryje dalyvavo mūsų DIDIEJI, t.y. keli išties labai daug Lietuvos kultūrai nusipelnę žmonės. Neišmatuojamos pagarbos verti kūrėjai. Tik dėl didelės pagarbos šių žmonių nuopelnams pastebėsiu be apsimestinės pagarbos: žiniasklaidos raiškos temos čia buvo aptarinėjamos labai piktai, su užmoju, bet pro šalį. Leidžiant sau prabangą nusišnekėti apie tai, jog vardan pozityvios informacijos vyravimo reikalo būtina susigrąžinti cenzūrą, didinti slaptosios politinės policijos įtaką. Lengvai įsivaizduojame, jog šiuose pastabose yra didelė vaidybos dozė, noro atkreipti dėmesį poza, artistiška pretenzija ,,pašiurpinti”. Vis tik nesiruošiu šį kartą įrodinėti, jog pasakytus žodžius reikia suprasti kaip nors alegoriškai, atsirenkant, ,,ištraukiant šaknį”, dešifruojant geruosius ketinimus... Iš tiesų, laidos dalyviai burbleno apie svarbius bendrabūvio dalykus visiškai atsipalaidavę, neslėpdami arogancijos pertekliaus. Tad pasakysiu dabar tik taip, jog labai gaila, kad tam tikrame gyvenimo etape net ir išminčiai suvaikėja ar net sumoteriškėja (šalia laidą stebėjusi moteriškaitė man apie dalyvius žinovės tonu pasufleravo: taip esą kalbėti gali tik klimakso išvarginti žmonės).
Labai savitai į diskusiją apie pozityvo ir negatyvo proporcijas žiniasklaidoje įsijungė Vytautas V.Landsbergis, viename iš interneto portalų savaitės eigoje eksponavęs pasaką apie blogąjį ežį, gaminantį negatyvą, ir gerąjį rudnosiuką, kuriantį pozityvą. Kaip visi žinome, lemiamais momentais Vytautas V.Landsbergis ima ir parašo pasaką; prisimename dar tą, labai įspūdingą, anksčiau parašytąją apie du berniukus – Kubilių ir Brazauską – žaidžiančius smėlio dėžėje ir nepasidalijančius žaislais. Kadangi pastaroji su konkrečiomis pavardėmis siejama pasaka - palyginimas vis tik netampa pasakėčia, kyla įspūdis, jog tokius tiesioginius įvardijimus per apibendrinimo figūras gali įžaidinėti tik žmogus be kompleksų, drąsiai save laikantis viešosios erdvės Princu.
Kita vertus, taip pat ir pasakoje apie ežį ne viską supratau iki galo. Pasakininkas čia rašo, jog tai piktasis ežys savo pesimistiniais rašiniais paskatino zuikučius puikučius masiškai palikti gimtąjį mišką ir ieškoti laimės kitur. Tačiau esą rudnosiukas viską persako antraip, minusą keičią į pliusą, ko padarinyje prasideda didžioji zuikučių reemigracija atgalios. Siūlau įsižiūrėti, tikrai įdomus problemos supratimas!
Leiskite prisipažinti, jog aš pats Vytautą V.Landsbergį laikau puikiu, labai originaliu poetu, neblogu pasakininku, nors, tiesą sakant, nieko nežinau apie jo kaip režisieriaus laimėjimus ( bilietai į spektaklį, žinote, brangiai kainuoja, teatre nesilankau). Tačiau būtų dar puikiau, jeigu šiam plataus diapazono kultūrininkui jo bičiuliai ar šiaip koks nors geranoris žmogus patartų, jog reikia žinoti dar ir apie tai, kada ir kur galima demonstruoti savo kūrybinius laimėjimus. Štai būna, jog gerą anekdotą kas nors papasakoja ne vietoje ir ne laiku, tokiu būdu karčiai nuliūdindamas visus aplinkinius, tačiau ir graži pasaka, pasekta ne tame kontekste, kuriame galėtų sužėrėti pagal savo prigimtį, gali pasirodyti labai bjauria, įžeidžiančia žmogaus orumą, beskonybę įtvirtinančia konstrukcija.
Tarsi ir ruošiausi kalbėti apie tai, jog tiesa, kaip mokė dar Parmenidas, yra nedali, taigi savo raiška nesuskaidoma į procentines proporcijas. Tačiau užbaiginėjant šį pasiaiškinimą, jau pradedu galvoti, jog galbūt pats žodis Tiesa yra pernelyg didingas, pernelyg gremėzdiškas žodis šios temos plėtotės reikalui. Galbūt iš dalies teisūs yra prancūzai postmodernistai, kurie įrodinėjo, jog tiesa, kaip ir visa kita pasaulyje, gaminama be perstojo dideliais tūriais, be to, esą šį gamybos atvejį kiaurai persmelkia valdžios santykiai. Kitaip tariant, kalbantis tiesos vardu žmogus dedasi tiesos šeimininku, savo artikuliaciniais sugebėjimais siekdamas vyrauti kitų atžvilgiu. Taigi, iš tiesų – dėl ko čia buvo ginčijamasi, dėl kokių tiesų?
Vis tik įsivaizduoju ir kitą atvejį, kai žmogus siekia kažką pranešti net ir tada, kai burna užsiūnama ir jokie dividendai nenusimato, kartais, pavyzdžiui, savo beveik nebyliu inkštimu siekdamas pasidalinti įspūdžiais apie nelaimės nuojautą, pavojaus artumą, galimas grėsmes. Galimas daiktas, toks žmogus skuba, nes pastebi, jog nutylėti valdančiosios klasės gobšumo pavyzdžiai yra multiplikuojami tolesnėje gyvenimo eigoje su vis didėjančiu pagreičiu. Tarkime, pastarasis skuba dar ir todėl, kadangi jam leista suprasti, jog minėtieji pavyzdžiai yra savinaikos kelio gairės. Ar tokį žmogų būtų galima perauklėti ideokrato pabarimais, kažkokiais sugėdijimais arba Vytauto V. Landsbergio pasakų skaitymo kasdieninėmis pratybomis. Kažin kažin...
