Pagal aprangą, pagal kurią, kaip sakoma, mes visus „sutinkame“, visą renginį būtų sunku net ir ceremonija pavadinti. Atrodo gana keistai, kai pusė renginio dalyvių vilki smokingus arba bent jau ryši kaklaraiščius, o kita pusė avi, anot vieno klasiko, avi „mėšlinus kamašus“ ir dėvi „skylėtas sermėgas, bile kaip pančiu perjuostas“... Vieni atrodo kaip tikri sotūs buržujai, kiti – tarsi atvykę į renginį tiesiai iš Šiuolaikinio Meno Centro kavinės, bet ir spėję ten išgerti paskutinį bokalą alaus.
Nes kai kitą kartą lankysitės Vilniuje ar išeisite į jį „vakarinį“ pasivaikščioti oriai, kaip savos valstybės piliečiai ir savininkai, atminkite, būtent Šiuolaikinio Meno Centro kavinėje galite ir vėl išvysti juos – gyvus mūsų jaunuosius menininkus, mūsų tautos kultūros žiedą. Štai jie – susireikšminę, bet elgetaujantys cigarečių, talentingi, bet visiškai neturtingi, žinantys, iš ko sudarytas pasaulis, bet įdomūs tik sau patiems, perskaitę visas klasikos knygas, bet geriantys pigų alų, tituluoti, bet skarmaluoti, kuriantys estetikos šedevrus scenoje, bet pageltusiais dantimis ir traiškanotomis akimis. Tokie jie ten, tokie jie tarp padorių žmonių, tokie jie renginiuose, kuriuose jiems aiškiai pasakyta (o dažniausiai tiesiog paprašyta) „laikytis aprangos kodo“.
Aprangos kodas iš esmės yra nedaug – tai tik smokingas (gali būti nuomotas, jei jau neišeina apsivilkti iš savo senelio paveldėto), juodas kostiumas arba bent jau kostiumas, moterims – vakarinė suknelė arba bent jau suknelė. Ir reikalingas tas aprangos kodas vienam tikslui – ne, ne pabrėžti renginio svarbą, kaip dažnas įsivaizduoja. Aprangos kodai atsirado viduramžiais ir per tūkstantį metų atkeliavo iki mūsų tik su viena paskirtimi – atskirti aukštesniąją klasę nuo žemesnės. Asmuo, nesilaikantis aprangos kodo reikalavimų, aplinkai iškart aiškiai pasako: „aš čia svetimas“, „aš čia patekau atsitiktinai“, „aš dar nepriaugau iki šito lygio“ ir t.t.
Bet argi ne tokia mūsų jaunųjų menininkų paskirtis? Jie nenori būti bužujais, yra jiems svetimi ir tai akivaizdu. Bet čia galima įžvelgti du paradoksus. Vienas yra tai, kad nenorėdami būti konformistais, norėdami išsiskirti skurdžia ir netvarkinga apranga, netinkamai besielgiantys „menininkai“ patys paskęsta tokios pat netvarkingos „nekonformistinės“ minios dalimi ir pasidaro stereotipiniai (beje, keliantys tik užuojautą ir panieką). Antras paradoksas yra tas, kad nuo buržujų tie „menininkai“ ir yra labiausiai priklausomi...
Prieš dvidešimt metų Lietuvoje egzistavo tokia visuomenės grupė, vadinama „bankininkais“ – juo galėjo vadintis bet kuris valiutos keityklos savininkas. Jie irgi turėjo savo aprangos kodą – raudoni švarkai, juodi marškiniai, baltos kojinės, „laiveliai“ ant kojų. Tačiau, anot, E.M.Remarko, „kas būtų išdrįsęs mesti tarp jo kojų akmenį, jei jos aptemptos geros gelumbės kelnėmis?“ Visuotinai menininkų niekinami „bankininkai“ turėjo vieną nedidelį pranašumą – pinigų. Traukiami per dantį, parodijuojami ir ūdomi „bankininkai“ vis dėlto galėdavo ištraukti iš kišenės ritinį baksų, perrištų gumele ir atseikėti pašalpą „menininkams“. Išklausyti veidmainiškų padėkų, matyti blogai slepiamą klasinę neapykantą akyse, bet jausti pranašumą, galų gale, netgi atliktos pareigos „paremti meną“ jausmą. Aš buvau abejose barikadų pusėse – aš girdėjau pašaipas laidomas „bankininkų“ adresu (kaip šiandien pamenu vieno dabar jau į istorijos paraštes nustumtą, bet tais laikais iškilų meno veikėją sakant: „mūsų turtuoliai nesupranta gyvenimo prasmės“), girdėjau ir pačių „bankininkų“ pašaipas ir dar dabar Kaune gają frazę: „ anas yra prie meno“... Tai buvo tikra klasių kova, bet tuo pačiu ir tam tikros klasių paliaubos.
Tačiau, kaip ir dažnas jau Jūsų atsimena, mūsų valstybė praturtėjo ir prieš dešimt metų jau pati gebėjo atverti lovį menininkams. Dabar jau nebe vien „bankininkai“, o ir visi Lietuvos žmonės traukė iš kišenės pinigus, kad paremtų menininkus, kuriuos vis reikėjo, reikia ir reikės remti, girdi, „menas pats išsilaikyti negali“. Gal ir taip, tebūnie. Tačiau kiekvienas Lietuvos žmogus turi teisę reikalauti savo investicijos grąžos. Tegu ir kažkokiais mįslingais prizais, gaunamais užsienyje, tačiau labiausiai man norėtųsi tiesiog elementarios pagarbos. Man norisi matyti į viešą ir per televiziją rodomą apdovanojimų sceną lipančius padoriai atrodančius meno žmones (kurių, žinoma, šiek tiek buvo), kad ir prie kokio „meno“ jie bebūtų. Aš jiems nenoriu pinigų mokėti tam, kad jie būtų apskurę ir apsvaigę. Aš noriu žavėtis estetika ir tikru menu, kurį kuria tikri menininkai. Mums, turtingiesiems mokesčių mokėtojams jau ir taip atiteko gražiausios moterys, gražiausi automobiliai ir gražiausios Lietuvos vietos. Nejaugi mums dar reikia parodyti menininkams, kas yra tikrasis grožis, pagarba ir estetika?
