Ar žinojote, kad kai kas labai sunkiai dirbo, kad atsirastų tokia tradicija? Arba kad deimantai nėra tokie jau reti, kaip atrodo, – ir yra gana prasta investicija?
Kukli pradžia
Jeigu paklausite 100 žmonių, apie ką jie pagalvoja išgirdę žodį „deimantas“, galime lažintis, jog 99 iš jų atsakys, jog apie sužadėtuvių žiedą. Tačiau iš tikrųjų didžioji dauguma mūsų laikais iškasamų deimantų panaudojami pramoniniais tikslais – lygiai taip pat, kaip gilioje senovėje, kai žmonės buvo ką tik atradę deimantus. Yra duomenų, kad senovės kinai naudojo deimantus apeiginiams laidojimo kirviams šlifuoti – tai buvo vėlyvajame akmens amžiuje, arba prieš daugiau nei 4 500 metų. Kirviai iš korundo (arba rubino, safyro) buvo nupoliruojami iki veidrodinio žvilgesio. O juk korundas yra antrasis pagal kietumą gamtoje pasitaikantis mineralas. Nuodugniai ištyrus kirvius, tapo aišku, kad jie galėjo būti apdoroti tik deimantais. Šiandien 80 procentų iškasamų deimantų (apie 100 milijonų karatų) panaudojami, kaip minėta, pramoniniams tikslams – pjovimui, gręžimui, šlifavimui, poliravimui.
Ne patys kiečiausi
Kai juvelyrams nepavyksta pakerėti pirkėjo deimanto grožiu, jie būtinai primena: „Bet juk tai tvirčiausias daiktas pasaulyje!“ Labai gaila, bet tai netiesa. Taip, deimantai yra tvirčiausias gamtoje pasitaikantis mineralas. Tačiau 2005 metais fizikai suspaudė fulerenus – vien iš anglies atomų susidedančias molekules – tuo pačiu metu jas kaitindami, ir taip gavo „superdeimantus“, maždaug 11 procentų tvirtesnius už tikruosius.
Deimantų kartelis
Kalbėti apie deimantus ir neužsiminti apie „De Beers“ nėra prasmės – juk tai kompanija, savarankiškai sukūrusi deimantų pramonę tokią, kokia ji yra dabar. Dabar jau tarptautinę korporaciją „De Beers“ įkūrė Sesilas Rodesas – tas pats, kuris įkūrė Afrikoje Rodezijos valstybę, vėliau tapusią Zambija ir Zimbabve. Rodesai savo verslą pradėjo nuomodami vandens pompas kalnakasiams Pietų Afrikoje per 1867-ųjų deimantų karštinę. Paskui S. Rodesas susidomėjo pačiomis kasyklomis, ir po gerų dvidešimties metų tapo vieninteliu visų deimantų kasybos operacijų savininku šalyje. Rodesai pavertė „De Beers“ deimantų karteliu – trumpiau tariant, monopoliu.
„De Beers“ kasa deimantus, paskui juos parduoda, kitaip platina po visą pasaulį išsibarsčiusioms kitoms deimantų prekybos kompanijoms. Bet norint nusipirkti deimantų iš „De Beers“, reikia žaisti pagal jų taisykles. Pirmiausia, deimantus jie parduoda tik per specialius renginius, vadinamus žvalgytuvėmis. Per metus surengiama tik 10 tokių žvalgytuvių, o kad galėtumėte jose dalyvauti, privalote turėti leidimą (o juos paprastai turi visi, kas verčiasi iš deimantų pjaustymo, poliravimo ir perpardavimo Antverpene, Niujorke ir Tel Avive). Deimantai parduodami pagal principą „arba perki, arba ne“. Tai reiškia, kad žvalgytuvių dalyviui paduodama nedidelė dėžutė su nešlifuotais deimantais, kurių kaina svyruoja nuo 1 iki 25 mln. JAV dolerių. Tą kainą nustato „De Beers“ – negali būti nė kalbos apie jokį derėjimąsi ar apie deimantų perpardavimą nešlifuota forma. Labai retas atvejis, kad žvalgytuvių dalyvis atsisakytų jam pasiūlyto deimantų paketo – vien iš baimės, kad kitąsyk jo niekas nebepakvies. Beje, tie, kas išdrįsta pirkti deimantus iš kitų pardavėjų, ne „De Beers“, iškart netenka žvalgytuvių dalyvio leidimo. Kadaise „De Beers“ valdė maždaug 90 proc. pasaulio deimantų rinkos. Šiandien jų monopolija jau gerokai apkarpyta. Manoma, kad karteliui beliko 60–75 proc. rinkos.
Kodėl „De Beers“?
Kompanija „De Beers“ buvo pavadinta dviejų brolių – Johanelio Nikolo de Biero ir Diederiko Arnolduso de Biero garbei. Jiems priklausė ūkis, kurį Sesilas Rodesas nusipirko, kai paaiškėjo, kad jame yra deimantų kasyklos.
Ne toks ir ekskliuzyvas
Kadaise deimantai iš tiesų buvo gana reti. Bet dabar viskas pasikeitė. Taip, deimantų kasyba – labai sunkus darbas (vienam karatui išgauti tenka iškasti daugybę tonų žemės). O ir brangakmenio kokybės deimantai pasitaiko nedažnai (tik maždaug vienas deimantas iš milijono yra kokybiškas vieno karato akmenukas, tik vienas iš 5 milijonų – kokybiškas 2 karatų ir tik vienas iš 15 milijonų – 3 karatų deimantas). Tačiau ekonomine prasme deimantai tikrai nėra retenybė, nes pasiūla gerokai viršija paklausą. Kad deimantų kainos išliktų aukštos, „De Beers“ kuria dirbtinį jų deficitą: iškastus deimantus sandėliuoja ir pardavinėja mažyčiais kiekiais. Kaip kartą pasakė „De Beers“ valdybos pirmininkas Nikis Openhaimeris, „iš esmės deimantai yra beverčiai – išskyrus tą didelį psichologinį poreikį, kurį jie tenkina.“
Garsenybės tarp deimantų
Nors deimantai ir nėra reti, tai dar nereiškia, kad tarp jų nepasitaiko išskirtinių egzempliorių, kaip, tarkim, 45 karatų „Hope“ („Viltis“), mistinis 105,6 karato „Koh-I-Noor“ („Šviesos kalnas“) ir didžiausias kada nors rastas deimantas – 546 karatų „Golden Jubilee“ („Auksinis jubiliejus“). O dar yra neįtikėtina Bokasos deimanto istorija. 1977 metais ekscentriškasis Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius Žabdelis Bokasa (nuotraukoje) pasiskelbė imperatoriumi ir paprašė amerikiečio Alberto Džoliso, deimantų kasybos kompanijos prezidento, žiedo su briliantu. Verslininkas numanė, kad mažesnio nei stalo teniso kamuoliukas deimanto „imperatoriui“ geriau nesiūlyti, taigi suprato patekęs į labai didelę bėdą.
A. Džolisas neturėjo pinigų nupirkti tokio dydžio akmenį net žinodamas, kad jei nebus žiedo, jo kompanija neteks visų lengvatų Centrinėje Afrikoje. Todėl sumanė tokią gudrybę: surado didžiulį gabalą prastai susikristalizavusio juodojo deimanto, tinkamo tik šlifavimo milteliams gaminti, tačiau savo forma labai primenančio Afrikos žemyną, ir įsakė jį nušlifuoti. Paskui pritaisė prie milžiniško žiedo, o maždaug toje vietoje, kur turėtų būti diktatoriaus šalis, įtaisė ketvirtadalio karato baltąjį deimantą. Kai A. Džolisas įteikė Bokasai „unikalųjį“ briliantą, tas buvo sužavėtas. O kaipgi kitaip – juk manė, kad 500 JAV dolerių žiedas yra vertas daugiau kaip pusės milijono! Kalbama, kad praėjus dvejiems metams A. Džolisas, sužinojęs, jog Centrinės Afrikos valdovas nuverstas ir pabėgo iš šalies su savo neįkainojamu žiedu, burbtelėjo: „Tas deimantas bus neįkainojamas tol, kol jis nebandys jo parduoti.“
Genialiausia reklama istorijoje
4-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo labai sunkus deimantų pramonei – jų kaina krito visame pasaulyje. Europa balansavo ties naujo karo slenksčiu, taigi sužadėtuvių žiedai su briliantais vargu ar kam nors atrodė svarbūs – veikiau nereikalinga prabanga. Ir jeigu juos dar kas teikdavo mylimosioms, tai be brangių akmenukų. Todėl 1938 metais „De Beers“ pasamdė kompaniją „N.W. Ayer & Son“ – pirmąją reklamos agentūrą JAV, – kad toji pakeistų deimantų įvaizdį. Reklamos specialistai sugalvojo labai gudrų žingsnį – visuomenės sąmonėje susieti deimantus su meile. Jie pasistengė, kad briliantai žvilgėtų ant kiekvienos Holivudo kino žvaigždės, politikų žmonų ir dukrų rankų, o laikraščiai dažniau rašytų, kokie romantiški yra žiedai su briliantais.
Bet ir tai dar buvo ne viskas: po Amerikos vidurines mokyklas buvo išsiuntinėti lektoriai, kad įkaltų į galvą jaunoms merginoms, kaip svarbu yra gauti sužadėtuvių žiedą su briliantu. Pagaliau 1948 metais jauna agentūros „N.W. Ayer & Son“ darbuotoja Frensis Gereti sugalvojo šūkį „Deimantas yra amžinas“ – atseit kartą nupirktas deimantas visam laikui liks šeimoje ir bus perduodamas iš kartos į kartą tarsi paminklas nemariai meilei. Vėliau ši frazė buvo pripažinta geriausiu XX amžiaus reklaminiu šūkiu. Bet tuo „N.W. Ayer & Son“ darbas nesibaigė. Buvo išsiaiškinta, kad kai moterys pačios renkasi sužadėtuvių žiedą, jos yra linkusios pasirinkti pigesnį deimantą. Todėl reklamos vilkams teko užduotis įtikinti vyrus, jog geriau yra pirkti deimantus patiems ir padaryti mylimajai staigmeną. Šios rekomendacijos potekstė buvo daugiau nei aiški: kuo didesnis bus deimantas, tuo geriau vyras pasirodys moters akyse. Reklaminis triukas puikiai suveikė. Jau 1939-aisiais „De Beers“ metinis deimantų pardavimas Amerikoje pasiekė 23 mln. JAV dolerių. O iki 1979 metų ta pati reklamos agentūra padėjo „De Beers“ padidinti pardavimą iki 2,1 mlrd. dolerių.
Geriau investuoti kitaip
„De Beers“ kartelis garsėja tuo, kad niekada nemažina savo deimantų kainos. Kai tik iškyla tokia grėsmė, jie drastiškai sumažina briliantų kiekį rinkoje – tai yra pradeda kaupti juos užuot pardavinėję, – ir kaina grįžta į ankstesnes aukštumas. Bet ar apsimoka, vaizdžiai tariant, dėti deimantus į kojinę? Tik tuo atveju, jeigu turite prekeivio deimantais sertifikatą. Kodėl? Dėl to, kad neįmanoma parduoti žiedo su briliantu už didesnę kainą nei mokėjote. Taip jau yra su tais deimantais: pirkti juos tenka mažmenine kaina, o parduoti – didmenine. Jei apskritai pavyksta parduoti.
„Naudotiems“ deimantams tiesiog nėra rinkos. Yra apskaičiuota, kad privačių asmenų rankose yra apie 500 milijonų karatų aukščiausios kokybės deimantų. Jeigu pakankamai daug jų staiga sumanys parduoti savo brangakmenius, rinka tiesiog žlugs. Kad taip nenutiktų, deimantų pramonė išleidžia pasakiškas sumas reklamai, įtikinančiai mus, jog nėra geresnio palikimo už deimantus. Kad bijotume net galvoti apie jų pardavimą ir tikėtume, jog po daugelio metų jie bus verti dar daugiau.
Ne prastesni už tikrus
Sumanymas sukurti dirbtinį deimantą senesnis nei galėtume pamanyti. Kaip tik tokia idėja 1911-aisiais JAV išleistame apsakyme vaikams „Tomas Sviftas ir deimantų kūrėjai“. Nuo to laiko mokslininkai sugalvojo ne vieną būdą, kaip pagaminti sintetinius deimantus ir jų „dvynius“, kaip cirkonis. Tačiau specialistai visada sugebėdavo juos atskirti. Iki dabar. Per praėjusį dešimtmetį mokslininkai ištobulino vadinamąją cheminio garų nusodinimo techniką, kai vakuumo kameroje, įkaitintoje iki daugiau kaip 1 800 laipsnių, anglies dujų debesis praleidžiamas per deimanto „sėklas“.
Taip per kelias dienas užauginamas deimantas, kurio atskirti nuo natūralaus praktiškai neįmanoma net ekspertams. Bet jeigu manote, kad, pradėjus deimantus auginti laboratorijose, jų kainos staiga nukris, labai klystate. Kompanijas, gaminančias vadinamuosius kultūrinius deimantus, valdo ne kvailiai. Taigi supranta, jog užpylę rinką pigiais briliantais nusuktų sprandą vištai, dedančiai auksinius kiaušinius.
SERGEJUS STONKUS
