„Ar tu nešvankus, ar gudruolis, nepamiršk šypsotis, – sako „The Tiger Lillies“, – nes jeigu žaidi, tai tavęs niekas nekaltins“.
Ir patys valiūkiškai šypsosi publikai, su pasimėgavimu žaisdami didžiausius miesto šunsnukius – Džudę ir Pančą. Pančas yra blogas, kai jis smogia – visi krenta, tačiau Pančas turi paslaptį – jis yra liūdnas. Nuo čia ir prasideda interpretacijų apie blogį grandinė, pradedant iš vaikystės pasakų atklydusiais blogiukais, kurių blogis visuomet turėdavo aiškias priežastis, ir baigiant Stanley Kubricko filmo „Prisukamasis apelsinas“ herojais, kurie blogio patirtį paversdavo intelektualinio maišto žaidimu.
Turbūt nesuklysiu pasakiusi, jog žavūs ir žaismingi, bet visuomet provokuojantys „The Tiger Lillies“ užima žaidybinio maišto, orientuoto į prieštaringumų fiksavimą, poziciją, ypač populiarią išsilavinusiuose visuomenės sluoksniuose, propaguojančiuose intelektualųjį humorą.
Praeitais metais matytas grupės spektaklis „Mergaitė su degtukais“ buvo prieštaringas jau vien tuo, kad skandalais pagarsėję „antiherojai“, puritoniškas tradicijas menančioje Anglijoje dažnai vadinami bedieviais ar net satanistais, scenoje ėmėsi įkūnyti vieną gražiausių ir subtiliausių Anderseno pasakų vaikams. Neieškodami sudėtingų priemonių, jungdami muziką ir poeziją, grupės nariai tąkart leidosi į jaudinančią emocinę kelionę, kurioje bendrą kalbą surado skirtingų pasaulio epochų atgarsiai – praėjusių laikų melancholija ir estetika bei šių dienų brutalumas ir ironija. Viktorijos laikų drabužiai, siurrealistinė pantomima ir magiškoji daugiapakopė tableaux vivants dėžutė spektaklyje sugestijavo praeities nostalgijos jausmą, priešpastatytą šiuolaikinės marketingų kultūros blizgesiui.
Tuo tarpu kabaretinės baladės principu, dirbtinai sujausmintu, falcetiniu balsu atliekamas Martyno Jacques‘o tekstas, aiškiai apeliuojantis į krikščioniškas vertybes, šiuolaikiniame susidėvėjusios moralės pasaulyje nuskambėjo neįprastai ironiškai. Šia prasme „The Tigers Lillies“ spektaklį buvo galima perskaityti kaip slaptą politinę lyriką, atliekančią socialinį-žaidybinį užuojautos Anderseno herojai eksperimentą.
Praeitais metais „The Tigers Lillies“ žavėjo labiau estetine spektaklio pajauta. Šiais metais, regis, jie buvo tikresni: labiau kūniški, socialūs, atviresni ir drąsesni, bandantys prasibrauti prie pačių tamsiausių, nuodėmingiausių žmogaus instinktų, kažkada suskaičiuotų ir krikščionybės įvardintų kaip septynios Didžiosios nuodėmės. Pastarųjų iliustracija, pasitelkiant savos kūrybos dainas, lėles bei burleskos atlikėją, ir buvo paremtas naujasis „The Tigers Lillies“ spektaklis.
Savo vitališkumu pribloškianti Ophelia Bitz (argi neįspūdingas jos vardas?) priminė tarsi iš Ericho Marijos Remarqueso romanų nužengusias fatališkas viešnamių ir aludžių moteris, savo įspūdingų formų pagalba gebančias ne tik pritraukti žvilgsnius, bet ir surengti keisčiausius, kvapą gniaužiančius numerius. „The Tigers Lillies“, akivaizdžiai simpatizuojantys tokiam moters įvaizdžiui, praeito amžiaus „šėtono namų“ aplinkai suteikė juodosios romantikos atspalvį. Ilgais niūriais vakarais, kada norisi tik vieno – išnykti, tokių moterų draugija atstodavo daugiau nei tikruosius namus.
Kas iš tiesų imponuoja šioje grupėje, yra tai, jog „The Tigers Lillies“ sugeba išlaikyti įtaigumo pusiausvyrą ir derinti skirtingos raiškos intensyvumus. Jie gali būti atstumiantys ir bjaurūs, vaizduoti iki koktumo šleikščias persivalgymo scenas, iškreiptomis grimasomis nuo aukščiausių iki žemiausių tonų susimuliuoti orgazmą ir čia pat gali publiką priversti juos įsimylėti, t.y. gali užliūliuoti žiūrovus nostalgiškomis, lyriškomis tonacijomis, kuriomis skamba paprasčiausias žmogiškasis ilgesys. To kažko, kas galbūt negrąžinamai prarasta.
„Mes greiti pakenkti tiems, ką mylim“, – dainuoja Martynas Jacquesas. „Vaikštome kaip neregiai prarasdami kiekvieną meilę“, o kai pavargstame nuo visokio plauko išsigimėlių, tai „patenkiname tai, ką turime brangiausio – nuspiriame mažutį kūdikį nuo laiptų“.
Toks yra „The Tigers Lillies“ pasakos moralas, kuriame savišlykšta yra būtina, norint, kad pasaulis galutinai nedegraduotų. Šia prasme „The Tigers Lillies“ yra patys tikriausi idealistai pačia švenčiausia šio žodžio prasme. Jų juokas yra juokas pro ašaras, nes, jų pačių žodžiais tariant, tik kvailiai ir optimistai nemato tikrojo pasaulio nuosmukio.
Tad jų į publiką atgręžtas klausimas: „Ko juokiatės?“ ant žiūrovų galvų nusileidžia toli gražu ne naivios iliuzijos rūku. Nes tai – ne filmas su laiminga pabaiga.
Lina Klusaitė, teatrologė
