„Nori, į parduotuvę užvažiuosim? Nusipirksi gerą nebrangų pledą, – pataria pakeliui iš oro uosto taksi vairuotojas. – Kitaip suledėsi naktį. Čia tau ne Rusija, pas mus šiluma brangi.“
Vilniuje pasitaikė šalta žiema: tvyrantis 13–15 laipsnių šaltis – vos ne stichinė nelaimė. Namai šildomi labai silpnas, ir žmonės gelbėjasi kaip gali.
Dujų ginčai
Šiluma iš tiesų čia kainuoja nepigiai, netgi europietišku mastu. Už rusiškas dujas Lietuva moka vidutiniškai 15–20 proc. brangiau, nei kaimynės Latvija ir Estija. Vietos politikai, kai pradedi su jais pokalbį apie tokį brangumą, ima kalbėti apie Maskvos ir Vilniaus santykių „istorinę neapykantą“. Bet yra ir paprastesnis paaiškinimas: 2012 metų gegužę Lietuva sumąstė vykdyti savo dujų ūkio restruktūrizaciją pagal Europos Sąjungos energetinę chartiją, numatančią dujų paskirstymo diversifikaciją (vadinamasis „trečiasis ES energopaketas“ – „The New Times“). Tuomet „Gazprom“ eilinį kartą pakėlė dujų kainą ir kartu Lietuvą apkaltino bazinių susitarimų pažeidimu.
Praėjusių metų spalio pradžioje Vilnius pateikė 1,5 milijardo eurų ieškinį Stokholmo arbitražui – būtent tokią sumą, kaip tvirtina Vilnius, Lietuva permokėjo „Gazprom“ už dujas per pastaruosius aštuonerius metus. Kol nagrinėjama byla ir vyksta teismas, tenka išlaidauti – rimtos alternatyvos „Gazprom“ kol kas nerasta.
Vienaip ar kitaip, visi Lietuvos politikai sutaria dėl vieno: išlaidos dujoms tampa per didele našta nacionaliniam biudžetui – kiekvienais metais Vyriausybė sunkiai suduria galą su galu rinkdama nacionalinį biudžetą.
Blogiau nei pas kaimynus
Pagal pragyvenimo lygį Lietuva atsilieka nuo Baltijos kaimynių, ką jau kalbėti apie Centrinės Europos šalis. 2009 metais Respublika itin sunkiai išgyveno pasaulinę ekonominę krizę – prarado beveik 15 proc. BVP. Tik reikšmingos finansinės ES injekcijos reanimavo ekonomiką. „Mes gyvename blogiau už visus kaimynus, nors dirbame ne prasčiau ir jau kur kas sąžiningiau nei kai kurie jų, įsisaviname ES subsidijas“, – pastebėjo vienas Seimo deputatas, paprašęs nenurodyti jo vardo. Bet ir jis sutinka: toje duobėje, kurioje šalis atsidūrė 2009-aisiais, kai esminiai rinkos segmentai smuko 20–40 proc., masiška Briuselio pagalba buvo nacionalinio biudžeto gyvybės ir mirties klausimas.
Lietuva ne iki galo atsigavo po išgyvento šoko. Šiandien vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra maždaug 630 eurų, beveik trečdalius mažiau nei, pavyzdžiui, Estijoje. Pagyvenę žmonės taip pat nesimėgauja prabanga: pensijos vos siekia 230 eurų. Komunaliniai mokesčiai suvalgo beveik trečdalį kiekvieno mėnesio piliečio gaunančio vidutinį darbo užmokestį, pajamų.
Ypač sunku lietuviams buvo 2010 metais, kai po krizės staigiai išaugo nedarbas. Darbo neturėjo beveik 18 proc. darbingų gyventojų. Pastaraisiais metais nedarbo lygis kryptingai mažėja, bet vis tiek viršija vidutinį Europos rodiklį ES. (2012 pabaigoje – 9,6 proc. – „The New Times“.) Vis dažniau piliečiai pakuojasi lagaminus ir ieško geresnio gyvenimo užsienyje, gerai, kad Europos sienos atviros. Per nepriklausomybės metus nedidelė Lietuvos populiacija sumažėjo beveik 7 proc.
Daugiausia dėl nelengvos ekonominės padėties dabartinė Vyriausybė deklaruoja santykių su Rusija suminkštėjimo kursą. Spalio rinkimuose nugalėjusi keturių partijų koalicija su socialdemokratais priešakyje bando kurti pragmatišką dialogą su Kremliumi – atsisakė politinės retorikos ir susitelkė ties ekonominiais interesais. „Lietuvos ir Rusijos santykiams reikia „perkrovos“. Mes turime žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį“, – pareiškė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, vos tik užėmė postą. Jis žadėjo rasti kompromisą su Maskva dėl Lietuvos reikalavimų kompensuoti sovietų okupacijos žalą – šis Vilniaus demaršas sukelia ypatingą susierzinimą Kremliuje.
Socialdemokratai bando įtikinti visuomenę: „pragmatiškas lojalumas“ Rusijos atžvilgiu Lietuvai taps ekonominių naudų mase, įskaitant dujų kainos sumažinimą, naftotiekio „Družba“ eksploatacijos atnaujinimą, rusų vežėjų susidomėjimo Klaipėdos uostu augimą. Valdžios oponentai šiuos pažadus sutiko skeptiškai – Vyriausybės užsienio politikos ambicijos sukurtos iš tuščios vietos, mano jie.
„Na, koks pas mus (su Rusija) gali būti „perkrovimas“? – parlamento kuluaruose karščiuojasi vienas iš opozicinių deputatų. – Amerikiečiai taip pat norėjo „persikrauti“, o viskas baigėsi „perkrova“ ir nauju paaštrėjimu. Negalima flirtuoti su Putinu, jis tai vertina kaip silpnumą.“
Minkštas karas
Apie „perkrovimą“ Vyriausybėje kalbama, žinoma, ne dėl gero gyvenimo. Kaip alternatyvą rusiškoms dujoms valdžia svarsto branduolinę energetiką. Bet politinės sistemos, pripratusios skaitytis su visuomenės nuomone, sąlygomis vien valdžios „norų“ maža: AE statybų Visagine perspektyva kelia gyventojų nepasitikėjimą, neseniai vykusiame referendume beveik 65 proc. piliečių pasisakė prieš šią idėją.
Tačiau net jeigu visuomenė palaikytų šį projektą, investicijų paieška, kad būtų galima jį realizuoti, užimtų daug laiko. Juk kol kas netgi neišspręstas Ignalinos AE, uždarytos ir užkonservuotos 2009 metais, demontavimo klausimas. Savo pinigų Vilnius neturi, o ES pasiruošusi išskirti tik dalį lėšų, būtinų darbams užbaigti. Be to, Lietuvoje suaktyvėjo ekologai, griežtai kritikuojantys pačią branduolinės energetikos vystymo šalyje idėją. Konservatyvios stovyklos atstovai įtaria, kad ši kritika dosniai apmokama Rusijos ambasados.
Kremliaus politika Baltijos šalyse erzina ir vietos opozicionierius, ir politinį elitą – visi jie susirūpinę dėl „minkštojo informacinio karo“, po kuriuo slypi propaganda, nukreipta į ES kritiką ir nostalgija dėl SSRS kurstymo.
Vienas iš miesto pareigūnų papasakojo, kaip demonstratyviai Lietuva nepaisė Rusijos ambasados, kuri Vilniuje triukšmingai šventė Senuosius Naujuosius metus sausio 13-ąją, nacionalinio gedulo dieną. „Niekas neprašo jų rištis juodų kaspinų ant vėliavų. Bet gal bent jau buvo galima be fejerverkų apsieiti?“ – teigia jis.
Tiesa, jaunosios kartos Kremliaus propaganda per daug neveikia: rekordinis emigracijos į kontinento Vakarus mastas labiausiai matosi tarp išsilavinusių ir kvalifikuotų jaunesnių kaip 35 metų amžiaus lietuvių. „Tu „Euroviziją“ žiūri? – klausia autoriaus Jovita, Vilniaus menų akademijos studentė. – Matei, kiek ta pati Airija mums balų duoda per balsavimą? Visi mūsiškiai jau seniai ten.“
O štai vyresni žmonės, panašu, iš tiesų jaučia nostalgiją sovietų laikams. Pagyvenęs išgėręs vyras restorane, išgirdęs rusų kalbą, pasiūlė išgerti su juo „už Putiną ir už Rusijos imperiją“. Aš mandagiai atsisakiau.
„Mes prisijungsime“
Nors A. Butkevičiaus kabinetas elgiasi atsargiao, Lietuva vis dėlto leidžia sau išpuolius Kremliaus adresu. Sausį respublikinė prokuratūra, sekdama Šveicarijos pėdomis, užblokavo „Magnitskio sąrašo“ figūrantų banko sąskaitas. Teisėsaugos organų manymu, piniginės lėšos, pareigūnų pavogtos iš Rusijos biudžeto, paskirstytos kelių kompanijų sąskaitose, o po to dalis lėšų grįždavo į pradinę sąskaitą ir būdavo pervedama naujam gavėjui. Tyrimas truks keletą mėnesių. Lietuvos Europarlamento deputatas Leonidas Donskis tiesiogiai paragino Europą išreikšti politinę valią ir sudaryti tyrėjų ir teisėjų, atsakingų už „Hermitage Capital“ teisininko mirtį Maskvos tardomajame izoliatoriuje, juoduosius sąrašus.
Tačiau pašnekovai Vilniuje tuojau pat leidžia suprasti: to, kad Lietuva taps pagrindine „Magnitskio įstatymo“ propaguotoja ES, laukti neverta. „Korupcionieriai iš Rusijos jaučiasi kaip namie, ir tai erzina. Bet mes maža šalis, priklausoma nuo rusiškų dujų, todėl ir neišsišoksime pirmi“, – aiškina Lietuvos diplomatinės tarnybos darbuotojas. Vis dėlto, pasak jo, „jeigu kas nors iš didžiųjų ES žaidėjų pradės rimtai kelti „Magnitskio įstatymą“, mes būtinai prisijungsime“.
Netgi jei atskirtume „Magnitskio įstatymo“ temą, priežasčių būti nepatenkintiems dėl Lietuvos Kremliuje susikaupė pakankamai. Prieš metus Vilniuje buvo surengtas mokomasis seminaras, kuriame dalyvavo Rusijos opozicionieriai ir pilietiniai aktyvistai. Renginys sukėlė Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą, jos iš vidaus stebėjo dalyvius ir paslėptomis vaizdo kameromis fiksavo, kas vyko seminare. Vėliau ši filmuota medžiaga buvo panaudoti filme „Protesto anatomija“, jis parodytas per televizijos kanalą NTV.
„Mane visa tai stebina! – nerimauja dėl NTV veiklos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis, to seminaro organizatorius. – Rusijos televizija sukūrė man specnazo kovotojo, mokančio Rusijos opozicijos kovotojus, kaip muštis su policija ir užgrobti valdžią, įvaizdį.“ Praktiškai visi seminaro dalyviai buvo apieškoti baudžiamosios bylos dėl masinių neramumų Rusijoje teritorijoje organizavimo „rėmuose“. Tyrėjai ieško įrodymų, kad lietuviai padėjo rusų opozicionieriams organizuoti „spalvotą revoliuciją“ 2012 metais.
Tuo pat metu Lietuva tapo Rusijos visuomeninių organizacijų, veikiančių už lėšas iš užsienio, prieglobsčiu. Po to, kai jos buvo paskelbtos „užsienio agentėmis“, Rusijoje joms dirbti tapo praktiškai neįmanoma. Vilniuje šios organizacijos vakarais aptarinėja kavinėje naujienas su kolegomis iš Baltarusijos, kurie atvyko čia iš Minsko dar prieš dešimt metų. Jie turi apie ką pakalbėti...
