Įrašas netruko apskrieti visą pasaulį, apie jį pasakojo daug rusų televizijos kanalų ir naujienų portalų, pateikę tai kaip „britų žiniasklaidos melo įrodymą“, rašoma „The Guardian“.
Šis kaltinimas Rusijoje skambėjo tiek iš atvykusių ten Anglijos rinktinės fanų, tiek iš valdininkų ar vietos žiniasklaidos. Praėjusią savaitę Rusijos propagandos mašinos, Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova skundėsi tuo, kad britų naujienų leidiniai vykdo „rusofobišką kampaniją“. O kuomet Ericas Dieris įmušė lemiamą baudinį rungtynėse prieš Kolumbiją, rusų valstybinės televizijos komentatorius šaukė: „Lauk propagandą! Lauk britų žiniasklaidą, rekomenduojančią savo fanams nevykti į Rusiją!“.
Aišku, turnyro išvakarėse daugelis išsakė neigiamą vertinimą, akcentuojant nerimą dėl sirgalių elgesio ir dabartinės politinės situacijos. Ir iš tiesų, gaila: jeigu iš Pietų Amerikos į Rusiją atvyko dešimtys tūkstančių sirgalių, tai europiečių, o jeigu konkrečiau, anglų sirgalių čia buvo gerokai mažiau, negu įprasta, ypač, turint omenyje netikėtą anglų rinktinės patekimą į pusfinalį.
Tai, nejaugi britų žiniasklaida apkalbėjo Rusiją? Na, galimai, tam tikra prasme taip.
Tie fanai, kurie visgi atvažiavo, buvo paveikti pozityvios atmosferos: gatvėse vykusio šventimo, neįprastai tolerantiškos policijos, daugelio rusų draugiškumo, šiltų orų ir pigaus alaus.
„Kartu su daugeliu rusų aš buvau taip pat nustebintas puikios atmosferos, tačiau buvau visuomet tikras, kad Rusija sugebės surengti nuostabų Pasaulio čempionatą, rašo Shaunas Walkeris leidiniui „The Guardian“ – Buvau korespondentu Maskvoje daugiau nei dešimtmetį ir stebėjau, kaip per šį laiką neatpažįstamai pasikeitė tiek miestas, tiek ir šalis. Aš visiems sakiau, kas pasirengęs buvo klausytis, kad daugelis fanų, kurie atvyks į Rusiją, greičiausiai, patirs malonumą“.
Tai nereiškia, kad žurnalistai turėjo užsimerkti į negatyviąją Rusijos pusę ar kažkas turėtų abejoti, kad didžioji dalis gerumo, greičiausiai, dings, kai tik čempionatas baigsis. Tačiau, kuomet kai kurie futbolo žurnalistai, atvykę čia pirmąsyk, stebisi, jog Maskva – „normali vieta“, kur yra geri restoranai ir gyventojai, nepanašūs į ateivius; kuomet draugai Anglijoje, keliaujantys į išties pavojingas pasaulio vietas, sako, kad jie pernelyg bijo važiuoti į Rusiją, iš tiesų kyla klausimas, ar negalėjome mes, užsienio žurnalistai, tiksliau papasakoti apie tai, kokia tai yra šalis.
Aišku, apkaltinti Vakarų žiniasklaidą yra lengva. Be jokios abejonės, egzistuoja nekokybiški reportažai apie Rusiją ir kai kurie angažuoti „ekspertai“ vaikosi savų interesų. Iš tiesų, jeigu skaityti tik britų tabloidų pateikiamą informaciją apie Rusiją, tai jums susidarytų iškreiptas įsivaizdavimas, tačiau tą patį galima sakyti ir apie daugelį kitų temų.
Tačiau, galų gale, negatyviuose komentaruose apie Rusiją žiniasklaidoje dėl daug ko kalta yra ji pati. Čempionato išvakarėse pasirodė reportažai apie rusų sirgalių siautėjimą tokio pobūdžio renginiuose. Kremlius, prieš prasidedant čempionatui, paprasčiausiai uždėjo apynasrį chuliganų grupuotėms, kad turnyras nebūtų paženklintas smurtu, todėl jos ir neturėjo suteikti jokių problemų.
Didžioji dalis britų žiniasklaidos publikavo juokinančius reportažus apie galimus sirgalių išpuolius. Tačiau prieš dvejus metus rusų futbolo fanai surengė agresyvias riaušes Marselyje, o tuometiniai kai kurie rusų valdininkai tik gyrė juos: „Šaunuoliai, vaikinai, taip ir toliau!“.
Jeigu jūs leidžiate savo valdininkams be jokių pasekmių teikti tokius pareiškimus, tai ar galima stebėtis, kad tabloidai varvina seiles į gąsdinančias galimybes tokio pobūdžio veiksmams pasikartoti jūsų pačių organizuojamame turnyre?
„Guardian“ taip pat nepamiršta ir žmogaus teisių pažeidimų, politinių teismų procesų ar Kremliaus karo Ukrainoje. „Mūsų darbas susidaro ne iš to, kad primintume jums apie galimybę Maskvos centre išgerti puikios kavos ar praleisti fantastišką naktį Sankt Peterburge, kuomet rašome rimtomis temomis apie daromus pažeidimus“, – rašoma leidinyje.
Angusas Roxburghas, žurnalistas, kuris anksčiau yra dirbęs Kremliaus viešųjų ryšių struktūroje, savo knygoje „Geležinis žmogus“ („Strongman“) pasakojo, jog rusų valdžia reikalavo, kad Vakarų žiniasklaida dėstytų išskirtinai teigiamą informaciją apie Rusiją. Kuomet jis pabrėžė, jog viešieji ryšiai turi savo ribas, jeigu jie nėra paremti realiomis permainomis, valdininkai jį tiesiog ignoravo. Tie pokyčiai taip ir neįvyko.
