Žiniasklaidos laisvė Baltijos valstybėse, o ypač Latvijoje, taip nykiai neatrodė daug metų. Gyvybinga ir kokybiška post-sovietinio periodo žiniasklaida po truputį silpsta dėl struktūrinių pokyčių pramonėje, ekonominiame cikle ir baimės, kurią sukelia galingų išorinių jėgų manipuliavimas . Štai, pavyzdžiui, latvišką dienraštį „Telegraf“, vieną iš geriausių rusų kalbos naujienų šaltinių Latvijoje. Ankščiau jis buvo vietinio verslininko nuosavybe, o dabar kam priklauso – neaišku.
„Aš žinau, kad seni savininkai pardavė verslą, bet neįsivaizduoju, kas jį nupirko“, – sako kompanijos pirmininkas Janis Jurkans. Nuosavybės pėdsakai dabar pasibaigia kažkokioje anoniminėje kompanijoje Kipre – „Kinonon Holdings Limited“. Tačiau atrodo, kad galutinis realus savininkas gali būto „Snoro Media Investicijos“, Lietuvoje įkurto banko „Snoras“ filialas, kuriam taip pat priklauso 88,92% „Latvijas Krajbanka“. Didžiausias „Snoro“ akcininkas Vladimiras Antonovas, verslininkas, gerus santykius palaikantis su rusų valdžia. Jo atstovas neigia, kad V. Antonovas neturėjo jokių intencijų į „Telegraf“.
V. Antonovas nėra pašalinis vykstančiose diskusijose ir ginčuose. Ankščiau šiais metais jis reiškė nepasitenkinimą, kai Švedija ir JAV atmetė jo pasiūlymą pirkti automobilių gamintoja „Saab“. Pagal V. Antonovą, jam buvo atsakyta dėl „nederamos rusiškų pinigų baimės“. Jo tėvas Aleksandras taip pat figūravo žiniose. Jis kontroliuoja Rusijos „Convers“ grupę ir išgyveno per bandymą jį nužudyti praeitais metais Maskvoje. Kai bankas „Snoras“ įkūrė savo žiniasklaidos filialą praėjusią vasarą, jis neslėpė planų nupirkti Baltijos žiniasklaidą. Daugelis žurnalų ir laikraščių labai atpigo dėl krintančios pajamų apimties, kurį sukėlė ekonominis nuosmukis.
Nesutarimai išsiveržė praėjusią savaitę, kai „Telegraf“ vyriausiasis redaktorius Aleksandras Krasnitskis buvo atleistas iš darbo po to, kai laikraštis paviešino istoriją apie devynių metų moksleivį, kuriam buvo grasinama dėl bandymo įžeisti Nilsą Ušakovą – Rygos merą ir opozicionierių – Harmonijos Centro partijos lyderį (žinoma, prorusišką). Buvo skelbiama, kad meras buvo įniršęs ir suplėšė laikraštį į skutus.
Žinia kaip mat dingo iš „Telegraf“ tinklalapio (nors kitose svetainėse vis dar galima ją aptikti) ir laikraštis paskelbė, kad A. Krasnitskis atsistatydino. N. Ušakovas neigia savo vaidmenį šiame incidente.
Du įtakingi žurnalistai metė darbą laikraštyje iš solidarumo su savo buvusiu bosu ir pasiskundė laikraščio cenzūra. Kiti teigė, kad padarys tą patį, kai tiktai ras naujus darbus. Vietinė žurnalistų profsąjunga apkaltino laikraščio naujus savininkus grubiu Konstitucijos pažeidimu.
Nerimas Latvijoje dar labiau sustiprėjo, kai 2009 metais buvo nupirktas kitas Latvijos dienraštis „Diena“. Keli jo redaktoriai ir žurnalistai metė darbą ir išėjo dirbti į savaitinį žurnalą „Ir“, kuris dabar yra vienas iš nedaugelio nepriklausomų žiniasklaidos priemonių Latvijoje.
„Snoro media investicijos“ – antrinė banko „Snoras“ įmonė – jau valdo ir vieną Latvijos radijo stočių ir atrodo, kad apsipirkimas žiniasklaidos rinkoje dar nėra baigtas. Šią savaitę V. Antonovas lankėsi Rygoje, kur dalyvavo keliuose susitikimuose. Manoma, kad jo planuose yra įsigyti dienraščius „Biznes&Baltija“ bei „Chas“.
„Telegraf“ žurnalistų naujų darbų nepriklausomose žiniasklaidos priemonėse paieškos gali užtrukti. Kaip jau buvo teigta, korporacijos valdo ne vieną laikraštį ar televiziją. Kremlius taip pat yra prikūręs savo ideologijos žiniasklaidos priemonių, o visuomeninę televiziją ir radiją netiesiogiai valdo politinės partijos.
Nerimas auga ir Lietuvoje. „Snoro Media Investicijos“ yra vienas didžiausių dienraščio „Lietuvos rytas“ leidinių akcininkų, kuriems priklauso ne tik dienraštis, bet ir televizijos kanalas, naujienų portalas, keli žurnalai bei dvi spaustuvės.
Estijoje kol kas ramu, nors keli šaltiniai kalba, kad V. Antonovas norėtų nusipirkti naujienų portalą „Delfi“, kuris yra lyderiaujantis šalyje. Jis priklauso „Estonian Ekspress Grupp“. Jau dabar kyla diskusijos dėl augančios Rusijos įtakos Baltijos šalių žiniasklaidos rinkoje.
Pasaulyje nuvertėjusių įmonių pirkimas siekiant uždirbti yra įprasta verslo taktika. Tačiau Baltijos valstybėse rusiškos investicijos visuomet vertinamos kaip politinis žingsnis.
Nutekintas Rusijos užsienio reikalų ministerijos dokumentas skelbia apie „ekonominį Baltijos valstybių atkariavimą“. Tokie pareiškimai Baltijos šalių visuomenių nedžiugina ir kelia joms nerimą.
Vienintelis būdas išvengti kalbų apie politinius interesus – skaidriai įvardyta nuosavybė ir nuo politikos bei savininkų atribota redakcinė politika padėtų išsklaidyti panašias baimes, tačiau iki šiol V. Antonovas nepadarė nieko, kad jas bent kiek sumažintų.
