Rusija savo pačios vardan turi dėti daugiau pastangų, kad pasmerktų Stalino nusikaltimus, rašo „The Economist“. Kiekviena šalis pabrėžia geras savo istorijos atkarpas ir ignoruoja blogas. Rusijos siekis, kad niekas neturėtų pamiršti jos žmonių pasiaukojimo per Antrąjį pasaulinį karą (Rusija padarė daugiau nei bet kuri kita šalis, kad naciai būtų nugalėti) yra suprantamas. Tačiau šalies siekis išbalinti tamsiausias savo istorijos atkarpas smarkiai prasilenkia su įprastiniu įvaizdžio gerinimu ir rikiuojasi greta pačių grėsmingiausių Vladimiro Putino 10 metų dominavimo Rusijos politikoje eros pasiekimų.
Per šios savaitės atminimo renginius Gdanske, V. Putinas suteikė lenkams šiek tiek paguodos. Priešingai nei pastarosiomis savaitėmis elgėsi Rusijos oficiali žiniasklaida, jis nekaltino Lenkijos dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir nemėgino pareikšti, kad Sovietų Sąjungos 1939 metų rugsėjo 17 dieną įvykdyta invazija į Lenkiją yra pateisinama. Priešingai nei kai kurie Rusijos komentatoriai jis nemėgino teigti, kad 20 tūkst. Lenkijos karininkų ir intelektualų Katynėje nužudė naciai, o ne sovietai. Ir priešingai nei oficialios Rusijos istorijos knygos, kuriose dažniausiai kalbama, kad „Didysis patriotinis karas“ prasidėjo tik 1941 metais Hitleriui užuolus Sovietų Sąjungą, jis sutiko, kad karas iš tikro prasidėjo 1939 metais.
Tačiau V. Putino pastabos vis dėlto atspindi neraminančias baltas istorijos dėmes. Jam vadovaujant, Rusija perrašė istoriją, kad būtų grąžinta stalinistinė jos versija, kurioje Sovietų Sąjunga yra visiškai nekalta dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Rytų Europos pavergimo. V. Putinas vengia kalbėti apie Molotovo-Ribbentropo pakto neteisingumą. Be to, Sovietų Sąjungos žlugimą jis pavadino didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa, o tai erzina tuos, kurie komunizmo pabaigą regi kaip išsilaisvinimą. Nereikia stebėtis, kad kai kas Rytų Europoje įžvelgia neraminantį Rusijos revanšizmą.
Be to kad perrašė istoriją, V. Putinas vėl uždarė Rusijos archyvus ir kriminalizavo bandymus duoti atkirtį jo istorijos versijai. Remiantis nauju įstatymu, kiekvienas, kas „klastoja“ Kremliaus pateikiamą istorijos versiją (pavyzdžiui, lygina du didžiausius XX amžiaus žmogžudžius – Staliną su Hitleriu) gali būti patrauktas teisinėn atsakomybėn. Taip pat draudžiama teigti, kad 1945 metai Rytų Europai atnešė ne išsilaivinimą, o naują okupaciją.
Visa tai žymi didžiulį žingsnį atgal lyginant su dešimtuoju dešimtmečiu, kai Borisas Jelcinas drąsiai stojo akistaton su Rusijos praeities siaubingais epizodais. 1991 metais jis atsiprašė Estijos už tai, kad Sovietų Sąjunga ją aneksavo prievartiniu būdu. Be to, jis atvėrė anksčiau slaptus sovietų karo laikų archyvus. Tuomet Rusija elgėsi panašiai kaip pokario Vokietija, kuri ištisus dešimtmečius dėjo pagirtinas pastangas, kad susitaikytų su nacizmo aukomis.
Didžiausios aukos namuose
Lygiai taip, kaip rusai labiausiai nukentėjo nuo komunizmo, dabar atgaivinta sovietinio stiliaus istorija daugiausiai žalos padarys pačiai Rusijai. Ji tapo ingredientu nuodingame ksenofobijos ir šovinizmo mišinyje, kurį nuolatos kursto oficiali Rusijos žiniasklaida, o ypač televizija. Kremlius istoriją naudoja kaip ginklą, kad parodytų, jog Rytų Europos valstybės, kitaip žvelgiančios į praeitį, yra užsislaptinusios nacistės. Be to, laisvės šalies viduje praradimas tyliai teisinamas kaip kaina, kurią verta sumokėti siekiant nugalėti įsivaizduojamus išorės priešus.
Per Maskvos Kurskajos metro stoties renovaciją buvo atkurtas interjeras, kuriame Stalinas garbinamas dėl darbo ir heroizmo skatinimo. Diktatoriaus reabilitacija yra gėdingas eilinių rusų kančių išdavimas. Kremlius turi pripažinti, kad Stalinas iki 1941 metų buvo Hitlerio bendras ir kad šis negarbingas aljansas lėmė tai, kad karas buvo žymiai siaubingesnis nei kad galėjo būti, ne tik Sovietų Sąjungos žmonėms.
