Tėvynės Sąjunga. Partija, be kurios neįsivaizduojamas visas pastarojo laikotarpio nepriklausomos Lietuvos istorinis kelias, kad ir kaip jį vertintumėm.
Teisingai sakoma, kad labai svarbioje ekonomikos klausimų srityje mūsų partijos neturi aiškios tapatybės ir savo ideologijos. Bet moralės, tautiškumo, istorinio vertinimo aspektais Tėvynės Sąjunga turi savo suprantamą poziciją ir savo daugmaž ištikimą elektoratą. Kas tas elektoratas?
Iš dalies jis formuojamas aiškios antikomunistinės pozicijos principu: buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir visi tie, kurie arba yra kaip nors nukentėję nuo sovietinio režimo, arba turi labai tvirtą neigiamą požiūrį į tą režimą ir visas galimas jo liekanas šiandieniniame gyvenime.
Čia būtų galima daryti išvadą, kad tai yra partija, savo vertybinį pagrindą daug kuo remianti požiūriu į praeitį. Bet iš šio požiūrio kyla ir daug vertybinių nuostatų į ateitį bei į šios dienos pasaulį, ir čia Tėvynės Sąjunga yra linkusi pritarti moralistinei pozicijai, mano, kad valstybė iš dalies turi reguliuoti visuomenės moralės klausimus. Tai susiję ir su religiniu aspektu.
Dalį konservatorių elektorato visada sudarė inteligentija. Tai yra susiję ir su tuo, kad ši partija turi bene giliausias šaknis buvusiame Sąjūdyje, nors jos pretenzijos į vienintelę Sąjūdžio tradicijų tęsėją yra perdėtos.
Deja, partija jau seniai įsiliejo į ne visai švarias lenktynes dėl valdžios, kai kuo supanašėjo su kitomis partijomis, kai kur prisiteršė. Neminėsiu istorijos su Williamso atėjimu į „Mažeikių naftą“ – jeigu tai ir buvo klaida, norai buvo geri. Bet būtent Tėvynės Sąjungos valdymo metu priimtas vienas gėdingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje įstatymų – dėl galimybės persikelti grąžinamą žemę. 2000-aisiais, prieš pat Seimo rinkimus, Tėvynės Sąjunga, trumparegiškai siekdama pakenkti kai kuriems varžovams, pakeitė rinkimų įstatymą taip, kad atimtų iš rinkėjų galimybę vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo narį antrame ture (vėliau pats Andrius Kubilius pripažino, kad tai galėjusi būti klaida).
Žiniasklaidoje nuolat skamba pagrįsti priekaištai tradicinėms partijoms (tp Tėvynės Sąjungai), kad jos atitrūkusios nuo rinkėjų, o viduje viešpatauja ta pati vadovybė, neįsileidžianti naujų vėjų ir naujų žmonių. Tie, kurie daug metų vadinosi konservatoriais, staiga vieną dieną be jokios aiškios motyvacijos ir be diskusijų pavirto „krikščionimis demokratais“ – vien dėl tos konjunktūrinės priežasties, kad į savo gretas priėmė silpną Krikščionių demokratų partiją, nors pačioje Tėvynės Sąjungoje jau ir anksčiau egzistavo Krikščionių demokratų frakcija (jai vadovavo Irena Degutienė). Tai tik rodo atsainų ir oportunistinį požiūrį į savo ideologinę tapatybę.
Rinkimų sąrašo peripetijos
Naujausias akibrokštas – du buvę Lietuvos saugumiečiai, kuriuos per VSD skandalą partija buvo pakvietusi į savo gretas, tapo išmesti iš barščių. Jokio oficialaus paaiškinimo visuomenei nepaskelbta. Sunku įsivaizduoti, kad Vakarų Europoje solidi partija galėtų šitaip pasielgti. Deja, šiuo atveju, matyt, nėra kaip šį žingsnį padoriai pagrįsti, išskyrus tai, kaip tai paaiškino Audrius Bačiulis „Veide“ (07 07) – pasiduota šantažui.
Vis dėlto nemanau, kad teisūs tie, kurie žiniasklaidoje buvo labai greiti kritikuoti tai, kaip partijos rinkimų sąrašo vidinį reitingavimą pakoregavo partijos prezidiumas. Visų pirma partijos vadovas iš tiesų neturėtų būti reitinguojamas. Jeigu rinkimų išvakarėse partijos vadovas reitingavime netektų pirmos vietos, tai reikštų nepasitikėjimą juo. Kaip galėtų eiti į rinkimus partija, nepasitikinti savo pačios vadovu? Vadovas renkamas partijos suvažiavime, ir kaip tie rinkimai organizuojami, kitas klausimas. Bet rinkimų sąrašo reitingavimas neturi pavirsti senojo vadovo vertimu ar naujojo rinkimu.
T.p. buvo išankstinis susitarimas jungiantis su krikdemais, kad jų atstovai sąraše gaus kas penktą vietą (2, 7, 12 ir t.t). Jeigu tokia sutartis nepriimtina, reikėjo kritikuoti tada, kai ji buvo pasirašoma – dabar juk negalima į ją nusispjauti. Neteisūs ir tie, kurie sako, kad sąraše – vien seni veidai (nors neaišku, ar kas nors kada nors yra įtrauktas iš Jaunųjų konservatorių lygos).
Bet sąrašo (kurį galutinai dar tvirtins partijos taryba) peripetijos pateikė keistenybių. Mantas Adomėnas po reitingavimo skyriuose smuko iš 5 į 18 vietą. Tai, matyt, lėmė jo vaidmuo nušalinant nuo rinkimų du minėtuosius saugumiečius. Bet kodėl vėlesniame prezidiumo sąraše jis atsidūrė dar žemiau – 31 vietoje? Gal krentantį partietį vadovybė tiesiog nusprendė pavaišinti dar vienu spyriu į užpakalį?
Emanuelis Zingeris po reitingavimo smuko žemai – į 29 vietą. Partijos vadovybė vis dėlto pakėlė jį į 11 vietą – už „nuopelnus užsienio politikos srityje“. Tais nuopelnais sunku abejoti – šis politikas turi daug ryšių užsienyje ir yra nemažai nuveikęs Lietuvos labui. O nureitinguotas žemyn jis tikriausiai buvo dėl paprastos priežasties – elementaraus antisemitizmo: juk partijos apačiose juntamai atsispindi platesnės dalies visuomenės nuotaikos.
