„Skoliozė – tai stuburo iškrypimas į šoną. Esant nežymiems pakitimams žmogus ar aplinkiniai gali net nepastebėti matomų pokyčių. Esant rimtiems pakitimams – žmogaus stuburas iškrypsta į šoną, jis įgauna „C” arba „S” formą. Dėl ligos išprovokuotų slankstelių sukimosi, kartu sukasi ir prie jų prisitvirtinę šonkauliai, deformuojasi krūtinės ląsta, atsiranda kupra, įdubos. Žmogus kenčia dėl išvaizdos pakitimų, o esant pažengusiai skoliozei sutrinka plaučių ir net širdies ir kraujagyslių darbas”, – pasakoja gydytojas Roman Machnin.
Skoliozė gali pasireikšti kaip gretutinė liga šalia centrinės nervų sistemos sutrikimų, neuroraumeninių ligų. Tačiau dažniausiai – net 80 proc. visų skoliozės atvejų – liga pasireiškia dėl nežinomų priežasčių. Tokia skoliozė vadinama idiopatine. Tikimybė, kad vaikas paveldės skoliozę padidėja trečdaliu, jei abu tėvai kenčia nuo šios ligos.
Ligą lydi daug mitų
Dažnai manoma, kad trumpalaikės stuburo apkrovos, kaip, pavyzdžiui, sėdėjimas susikūprinus, kuprinės nešiojimas ant vieno peties, miegojimas ant vieno ar kito šono gali daryti įtaką skoliozei atsirasti ir ligai progresuoti. Tačiau daugybė tyrimų įrodė, kad tai mitas, pasakoja fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas.
„Kitas populiarus mitas, kad skolioze sergantiems vaikams reikia riboti arba visiškai nutraukti fizinį aktyvumą. Toks judėjimo ribojimas klaidingas, nes moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas tikrai neblogina skoliozės”, – tvirtina R. Machnin.
Dažniausiai skoliozė yra pastebima prabėgus keliems metams nuo jos pradžios. Todėl rekomenduojama profilaktiškai tikrinti visus vaikus, o ypač sparčiausiu augimo laikotarpiu. Pasak mediko, didžiausias išbandymas stuburui – vaiko 10–16 gyvenimo metai, kai jie ima labai sparčiai augti. „Mergaitėms augimo šuolis paprastai būna apie 10–12 metus, berniukams – apie 12–14 gyvenimo metus. Beje, mergaitėms skoliozė nustatoma du kartus dažniau nei berniukams”, – paaiškina jis.
Išskiriami trys pagrindiniai skoliozės gydymo metodai: stebėjimas, konservatyvus (kineziterapija, įtvaras) ir operacinis.
„Pagrindinis gydymo tikslas – stabdyti ligos progresavimą. Tam tikrų skoliozių atveju, progresavimas mažai tikėtinas ir jeigu nuokrypis yra minimalus, imtis papildomų priemonių gali būti net nebūtina”, – patirtimi dalinasi gydytojas Roman Machnin. Iš kitos pusės, esant ryškiems pokyčiams konservatyvus gydymas visiškai stuburo neištiesins. Pagrindinis konservatyvaus gydymo tikslas – neleisti skoliozei progresuoti.
Operacinis gydymas atliekamas, jei skoliozė jau gerokai pažengusi. Medikas pabrėžia, kad kiekvienas atvejis yra individualus, operacinio gydymo poreikį nusprendžia paciento būklė, tėvai ir chirurgas. O kineziterapija ir tikslinga fizinė veikla turi būti taikoma nepriklausomai nuo skoliozės laipsnio. Tėvams verta įsidėmėti, jei skoliozė pasireiškė dar prieš lytinį brendimą, yra didelė tikimybė, kad augimo spurto metu ji progresuos.
Laiku negydant, gali atsirasti rizika, kad iš potencialiai pagydomo stuburo iškrypimo gali išsivystyti nelanksti stuburo deformacija, kuri grės plaučių ir kitų vidaus organų funkcijų sutrikimais. Negydoma skoliozė gali turėti įtakos psichologiniams sutrikimams, kompleksams ir kt. Anot pašnekovo, geriausia kreiptis profilaktiškai iki prasidedant lytiniam brendimui, net nematant akivaizdžių pakitimų. Tačiau, primena gydytojas, netaisyklinga laikysena ne visuomet yra skoliozė. Norint tikslios diagnozės geriausia kreiptis į medikus.
Vokiečių metodika – viena efektyviausių
Bene dažniausiai idiopatinei skoliozei gydyti Europoje ir JAV taikomas Schroth metodas. Schroth metodą pirmieji Lietuvoje pradėjo taikyti „Gemma” sveikatingumo centre dirbantys specialistai. Jis taikomas įvairaus laipsnio idiopatinei skoliozei, tačiau efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo paciento amžiaus, progresavimo rizikos, esamo Kobo kampo ir kt. Schroth metodo esmė – stuburo „hiperkorekcija”, t. y. tam tikrų pozicijų, priešingų natūralioms kreivėms, pritaikymas bei specialiais pratimais gautos hiperkorekcijos užtvirtinimas.
Taip pat didelis dėmesys kreipiamas į stuburo bei krūtinės ląstos mobilumą, raumenų balanso atstatymą. Labai svarbus ir paciento bei šeimos narių mokymas, kokybiškos informacijos suteikimas, nes didelę šio metodo dalį sudaro namų darbai. Skoliozės gydymas šiuo metodu sukurtas 1927 m. Vokietijoje, Katerinos Schroth (Katherina Schroth). Kuri ieškojo būdų palengvinti savo pačios skoliozės būseną. 1960 m. Schroth metodas tapo standartiniu ir toliau buvo tobulinimas Katerinos dukters Kristės Lehnert – Schroth (Christa Lehert – Schroth). Šis metodas taikomas visoje Europoje ir JAV.
