Virgis Stakėnas muzikoje sukaupęs išties didelę patirtį. Nors kantri muzika jo gyvenime atsirado jau užaugus, vyras skaičiuoja jau 50 metų karjerą muzikoje.
„Pamenu, namuose buvo radijo aparatas, muzika grodavo. Tėvai nebuvo muzikalūs – tėtis gydytojas, mama – medicinos seselė. Tėvai sakė - be mokyklos dar turėjau kažkuo užsiimti – ar sportu, ar muzika, ar daile. Kadangi sportininkas iš manęs nekoks – buvau storulis – labiau linkau į menus“, – kalba V. Stakėnas.
„Namie atsirado akordeonas ir aš juo mokiausi groti. Lankiau muzikos mokyklą, kurios nesugebėjau baigti – iki šiol neturiu diplomo. Bet su muzika gyvenau visada. Man sakė, kad iki mutacijos turėjau gražų balsą. Pamenu, kad per radiją sykį uždainavo toks italų berniukas Robertino Loreti.
Man taip patiko, kad net pramokau keletą jo dainų. Dainavau „O, sole mio“. Kartais traukdavau ir svečiams – dėl to nebuvau nelaimingas, priešingai – man tai patiko. Nelaikau, kad mano giminėje buvo muzikantų, gal dėl to aš tarp savų buvau kitoniškas – gal dėl to nevisada būdavau suprastas“, – apie pirmuosius žingsnius kalba Virgis.
Nors nuolat girdėdavo raginimus išmokti groti klavišiniu : „juk tie, kurie groja, kompanijos siela būna“, Virgis mieliau į rankas ėmė gitarą.
„Tėvai nepritarė gitarai. Tai nėra nei akademinis instrumentas, kaip kad yra smuikas, pianinas ar koks nors pučiamasis. Tai ne liaudies instrumentas. Apie gitarą beveik niekas nežinodavo – kaime kažkas mandolina brązgindavo, bet gitara praktiškai neegzistavo. O man gitara buvo labai brangi. Nes tai instrumentas, kuris suteikia tau labai daug laisvės. Juo grodamas gali įsivaizduoti, kad groji su orkestru ar ansambliu. Mane tai kerėjo“, – sako jis. Atlikėjas apie gitarą kalba kaip apie meniškos formos kūrinį, kuris primena moters kūno linkius.
20 metų nenusiima skrybėlės
Tikriausiai mažai kas patikės, bet Virgis Stakėnas anksčiau dainuodavo ir puikiai žinomas progresyviojo roko grupės Pink Floyd dainas ir net... lietuvišką estradą!
Pats Virgis, jaunystėje stebėdamas kolegą, lietuviškosios kantri pradininką Vytautą Babravičių gavo pirmą postūmį. Tačiau tos muzikos atkartoti nebandė. Jam norėjosi kurti ir dainuoti balades - tai, kas yra jo.
„Vytautas atnešė melodingus akordus, amerikietišką standartą. Aš jį stebėdavau, man muzika patiko, tik to atkartoti nebandžiau... Bet laikas ėjo... Aš nedainuoju amerikietiško kantri. Sukūriau savo terminą – „wooden shoes“ – klumpių kantri. Visko, ką kuriu, aš semiuosi iš dviejų dalykų – iš amerikiečių – optimizmo, lakoniškumo, melodingumo, iš lietuvių liaudies semiuosi išminties, temų, prasmės, lietuviškos filosofijos. Imu abu ingredientus ir muzikiniame kūrybos puode juos „verdu“, pridėdamas savo prieskonių“, – apie receptą pasakoja vyras.
Pašnekovas taip pat prisimena ir jam įtaką padariusį Vytautą Kernagį. „Su Vytautu buvome gana artimi kolegos muzikantai.Iš jo daug sėmiausi, tikiuosi, kad ir jis iš manęs kažką gavo.“
Penkias dešimtis metų scenoje skaičiuojantis muzikantas galėjo tapti mediku, tačiau jo širdis visada linko link melodingų gitaros akordų. Šiandien tikriausiai neatpažinume V. Stakėno be jo legendinio stiliaus – barzdos, akinių, gitaros, lūpinės armonikėlės ir, žinoma, skrybėlės.
„Kai kam Virgis asocijuojasi būtent su skrybėle, kadangi jau ketvirtį amžiaus jos nuo galvos nenusiimu. Dabar kalbamės, o aš ją užsivožęs – vaikštau po namus, – juokiasi pašnekovas. – Ir miegu su skrybėle, ir į vonią einu su skrybėle – turiu net tokį apdangalą, kad ji nesušlaptų. Skrybėlę nusiimu tik kai einu pas daktarą ar į bažnyčią.“
Vyras atskleidžia, žentui parodęs savo dainas išgirdo nuomonę, kad tai ne visai kantri muzika. „Mano amerikietis žentas jau pakankamai supranta lietuviškai. Ir aš, ir mano duktė jam bandėme versti mano tekstus, bet jis sakė, kad tai ne kantri – šiame stiliuje daug paprastesnės temos, kurios nuolat keičia viena kitą.
Aš gi praplėčiau įvairovę – santykių, vaikų, gamtos temos, bandžiau į lietuvišką kantri muziką atnešti gilesnių prasmių. Vieni mato tik paviršiaus tekstą, kiti mato, kas po juo slypi, o kai kurie mato ir tai, ką pranašauju, siūlau“, – tikina V. Stakėnas.
Nesekė tėvo pėdomis
Pats pašnekovas pasakoja, kad baigęs vieną geriausių Lietuvos mokyklų – Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją, pats pradėjo svarstyti, ką darys su savo gyvenimu.
„Mokykloje manęs klausė, kuo aš noriu būt. Tais laikais buvo šiek tiek mažiau pasirinkimo. Augant mane visada supo medicininė aplinka – tėvai buvo pilnai pasinėrę į savo darbą, mediciną, mano tėtis išties labai daug nuveikęs – Šiaulių miesto garbės pilietis, Nusipelnęs Lietuvos Gydytojas. Jo neturiu jau 3 mėnesius ir 2 savaites“, – atsidūsta vyras.
„Sklandė nuomonė, kad „Stakėniukas tai turbūt bus daktaras“, – juokiasi jis. – Aš tam nesipriešinau. Man tik labai norėjosi groti, bet nedrįsau – buvau storulis, akiniuotas. Taip ir atsitiko, kad 1971-aisiais Vilniaus Vinco Kapsuko universitete medicinos fakultete atsirado dar vienas vienas storulis su akiniais, kuris planavo mokytis medicinos. Pirmas dėstytojas, kuris mane per koliokviumą pamatė, sakė: „A, Stakėnas! Nagi nagi...“ Tėvas, jo kurso draugas, buvo baigęs universitetą su pagyrimu.“
Kaip bebūtų keista, kalbėdamas apie studentavimo laikus, jis prisimena mokęsis tarp muzikalių žmonių.
„Iš 11 grupės vaikinų 7 grojo gitara. Tad iš pirmos stipendijos nusipirkau gitarą. Taip viskas ir prasidėjo – gitara keitė mane, o aš keičiau požiūrį į ją. Studijų pauzės metu buvau įsidarbinęs Šiaulių ligoninėje sanitaru, bet ir ten sugebėjau turėti mažą kambariuką, kuriame buvo viena iš mano gitarų. Prasta gitara, bet per kiekvieną mažesnę pertraukėlę lįsdavau į tą kabinetuką brazdinti ja. Buvau paveiktas šito viruso giliai... O medicinos studijas vis tik palikau ramybėje... Reikia arba gydyt arba grot“, – šypsosi vyras.
Tėtis mokė ne pokalbiais, o veiksmais
V. Stakėno tėtis, eidamas 97 metus, iš šio pasaulio iškeliavo dar prieš Kalėdas. Kalbėdamas apie savo tėvą, vyras jį prisimena kaip itin į darbą įsitraukusį žmogų. V. Stakėno tėčio tėviškė buvo Rokiškio rajone, Papiškių kaime. Būtent šiame kaime Virgis ir leido vasarų laiką, kuriame perprato kaimo žmogų bei pamilo gamtą.
„Tėtis buvo paskendęs savo rūpesčiuose, galbūt daugiau bendraudavome su juo per atostogas, kai jis galėdavo leisti sau atitrūkti. Per jį aš pajutau ryšį su žeme, paprastais žmonėmis, gamta. Buvau miesto vaikas; žinojau, kad karvė duoda pieną, bet nežinojau, kad karvę riekia ganyti – reikia jai pašaro, o pašarą reikia ruošt žiemai... Visas savo paauglystės vasaras aš praleisdavau kaime“, – prisimena jis.
„Mano tėtis buvo darboholikas. Aš iš tėvo paveldėjau beprotišką atsidavimą savo reikalui– apie darbą galvoju visur ir visada. Per išeigines, atostogas – tos mintys nenutrūksta. Visą laiką tuo domiesi. Iš tėvo paveldėjau fanatizmą savo profesijai“, – pasakoja vyras.
„Atsimenu savo gimtadienius, žaidimus ant smėlio. Man labai patikdavo mašinėlės. Buvo, kad man nupirko žaislinį ekskavatorių, ant kurio gali atsisėsti smėlio dėžėje.
Iki šiol tebeturiu paskutinį tėvo man pirktą žaislą... – kalba vyras. – Mes niekada daug su tėčiu nekalbėjome. Bet jis nekalbėdamas, o darydamas daugiau pasakė. Aš jį stebėdavau. Dabar jau jo nebeturiu. Dar nesusitaikiau su netektimi , bet jis nugyveno turiningą gyvenimą.“
Kalbėdamas apie tėvą, pašnekovas prisimena ir paprastas popietes kaime, kada galėjo sau leisti pasinerti į žmonių kasdienybę ir giliau suprasti tiek juos, tiek save.
„Iš jo išmokau gaudyti vėžius. Man patikdavo sėdėti ant liepto, žiūrėti vandenį ir galvoti, kaip teka laikas. Iš kaimo žmonių išmokau tarmės ir perpratau jų filosofiją, mąstyseną. Visa tai atsispindėjo mano kūryboje. Tai mano tėvo nuopelnas – jis parodė kelią į mūsų šaknis.
Dar iki šiol žmonės prisimena mano tėvą, jo buvę pacientai, jų vaikai dėkoja už grąžintą sveikatą ar išsaugotą gyvybę. Kai nuveiki kažką, žmonės supranta, ką gero jiems esi padaręs. Šiuo atžvilgiu mano tėvas man yra pavyzdys. Norėčiau, kad ir mane atsimintų – galbūt aš nesu nuveikęs tiek savo rankomis, bet gal mano kūryba kažkam padėjo, nuramino, pralinksmino“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
