Šį straipsnį pradedu retoriniu šūksniu: “Tėvai manęs visiškai nesupranta!!! “Ir kaip gi, žmogau, tu nepurkštausi, jei tavo mylimiems tėveliams dėl kažin kokių priežasčių nepatinka tavo didžioji gyvenimo meilė ir maža to, jie nenori jūsų matyti kartu.
„Net nebežinojau ką daryti…“, – desperatiškai atsidūsta Marija, – „atsibodo klausytis tėvų pamokslų ta pačia tema: apie mano draugą... Jiems jis labai nepatinka, ką bedarytų –viskas negerai, vis priduria, jog tu verta geresnio... Tokios kalbos, girdimos vos ne kasdien, siutina. Tai ką po galais daryti?“
Tėvus erzina amžiaus skirtumas
„Editai tada buvo penkiolika, o man devyniolika, kai mes pradėjome draugauti, – pasakoja Linas, – abiejų tėvai nuo pat pradžių buvo kategoriškai nusiteikę prieš mūsų draugystę. Mergaitei vaiką užstatysi, ot bėdą visam gyvenimui užsitrauksi , – šitaip kasdien mane gąsdindavo tėvai“. Editos tėvai ne ką mažiau gąsdino ją tokiais posakiais kaip „įsitemps į lovą ir pames”, „užstatys vaiką ir dings” ir t.t. „Prireikė beveik metų, kol jie pagaliau patikėjo, jog mūsų draugystė yra tikra ir graži“, – prisimena pašnekovas. Linas supranta, kad tėvus gali gąsdinti amžiaus skirtumas, ypač kai mergina nepilnametė, tačiau ne visi vyresni vaikinai yra sekso ištroškę maniakai ir siekia vien tik merginą padulkinti. „Laikas parodė ir mūsų tėvai patikėjo”, – laiminga priduria Edita.
Kai ne viskas – auksas, kas auksu žiba
Būtų gėda nepaminėti jau nuo žilos senovės žinomą priežastį, dėl ko tėvai gali prieštarauti jūsų santykiams. Tai – piniginių „storumo“ neatitikimas. Kalbu apie ypač pasiturinčius tėvelius, kurių namai – aukso rūmai, garažas skirtas mažiausiai penkiems automobiliams, o prie durų patiestas „GUCCI” firmos batams valytis kilimėlis…
Marijai ir Žilvinui teko daug iškęsti, kol pora pagaliau laimingi buvo kartu. „Su Marija susipažinau visai atsitiktinai klube, ji manęs paprašė žiebtuvėlio ir mes pradėjome kalbėtis. Apsikeitėm telefonų numeriais, pradėjom susitikinėti“, – prisimena Žilvinas.
„Žilvinas mane sužavėjo savo paprastumu, nes man jau buvo iki gyvo kaulo įgrisę tėvų draugų pasikėlę sūnaičiai ponaičiai!“ – pasakoja Marija, – „Tačiau mano tėvai buvo kitokios nuomonės. Jiems nepatiko tai, jog Žilvinas nepasakojo jiems apie savo turtingus įtakingus tėvelius, vakarais neatvažiuodavo jų mylimos dukrelės pasiimti prabangiu „Chrysler’iu“, jo garderobe jie dažnai pasigesdavo „Gucci“, „Armani“, „Roberto Cavalli“ etikečių. Tėvams galėdavau valandų valandas aiškinti, kokia esu su juo laiminga ir jį myliu, nors jis ir nėra turtingas. „Dukrele, – kasdien suokdavo man, – o ar būsi laiminga su tokiu vaikinu kartu gyvendama visą gyvenimą? Ką jis tau gali duoti? Nebent tik apvogti!”
„Ir taip kasdien, kol galiausiai aš pradėjau studijuoti ir gyventi kitame mieste kartu su Žilvinu. Mes dirbome ir studijavome, ariau kaip arklys, nes iš tėvų nenorėjau nė cento.” Marija ir Žilvinas dar iki šiol gyvena kartu ir yra laimingi. Marija su tėvais mažai bendrauja. Ji teigia: „Geriems tėvams turėtų rūpėti vaikų laimė, kurios matavimo vienetas nėra pinigai…”
Meilė apakina
Visgi daugiametė patirtis yra vertinga ir mylimų tėvelių kartais tiesiog būtina paklausyti, o svarbiausia – IŠGIRSTI. „Aš nuo meilės buvau akla“ – dabar jau šmaikštauja pašnekovė Ligita, nors prieš pusę metų išgyveno didžiausią pragarą. Ligita buvo įsitikinus, kaip ji pati pasakoja, jog sutiko “tą vienintelį”.
Na, romantiškų smulkmenų, pasakos detalių, manau, neaptarinėsim. Juk visiems aišku kas būna, kai “pameti galvą”. Laikui bėgant toji vadinamoji pasaka tapo pragaru. “Mes pradėjome kartu gyventi. Manau, galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti kartus, kai buvau kažkur išėjus… – prisimena mergina, – jis pavydėjo manęs mano draugėms, neišleisdavo su jomis susitikti, o ką jau kalbėti apie klubus. Jis manęs pavydėjo net mano tėvams! Labai supykdavo, kai aš jam pareikšdavau, jog šiandien važiuoju tėvų aplankyt. Siūlydavau važiuoti kartu, bet jam tai atrodydavo pernelyg nuobodu, tad mieliau išeidavo kur nors su draugais.“
„Nepaisant to, kad manęs niekur neišleisdavo – pats visur eidavo ir naktimis negrįždavo. Žinau, buvau kvaila. Žinau, kad nieko negirdėjau ir net nenorėjau girdėti. Mama valandų valandas telefonu mėgindavo įkalbėti, kad jį palikčiau, bet aš tiesiog numesdavau ragelį, kai tokios kalbos prasidėdavo. Ir šitaip visus metus…”
Ligita prisimena, jog vieną kartą pagaliau jos kantrybė trūko išvydus paryčiais kelią namo atradusį girtą, svetimais merginų kvepalais prasmirdusį mylimąjį. „Pagaliau palikau jį – kalba mergina, – bet niekas nesugrąžins mano nerūpestingų jaunystės metų, kuriuos praleidau įkalinta tarp keturių sienų kaip kokia kalinė, kuri mylėjo despotą…”
Ligita prisipažįsta, jog buvo kvaila, kai neklausė savo tėvų, kurie šiuo atveju tikrai buvo teisūs. „Nereikia pamiršti, jog tėvai nori savo vaikams tik gero,“ – užbaigia pokalbį pašnekovė.
FREDERIKA SKIRBUTYTĖ
