„Šiuose rinkimuose mano paties asmuo nėra toks ir svarbus. Svarbiausia yra sudaužyti „stiklines lubas“ – tapti pirmuoju atvirai LGBT asmeniu, kuris išrinktas į politinį postą būtent ant LGBT platformos. Jei man tai pavyks, tiek man pačiam, tiek kitiems ateityje bus daug lengviau atstovauti LGBT bendruomenei politiškai. Ir aš žinau – mums tikrai pavys“, – tokios mintys sukasi Kaune gimusio, bet dabar jau vilniečio Tomo Vytauto Raskevičiaus galvoje.
Save vadinantis profesionaliu gėjumi, jis neslepia esantis homoseksualios orientacijos, studijas ir vėlesnę profesinę veiklą susiejo su seksualinių mažumų bei apskritai žmogaus teisėmis, dabar dirba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje.
Kai prasidėjo idėjų Lietuvai generavimas, Tomas siūlė įteisinti lyties keitimą. Persirengęs moteriškais drabužiais, apsiavęs aukštakulnius, veidą papuošęs išraiškingu makiažu, pasibalnojęs auksinį vienaragį teisininkas kartais virsta netikėtu personažu – Okeanide.
Kaip tik toks visuomeninio komiteto „R. Šimašiaus komanda „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“ kandidatas pasirodė ir filmuke, kuriame prisistato ir pristato savo idėjas. Toli nuo įprasto politikų įvaizdžio: kostiumai, kaklaraiščiai, pokalbiai apie šildymo kainas, atlyginimų kėlimą ar panašius dalykus.
„Esu netradicinis galbūt tik vienu aspektu – esu nuoširdus. Tai, apie ką kalbu politikoje, yra mano paties bendruomenės prioritetai. Labai aiškiai sau pasakiau – rinkiminės kampanijos metu nebūsiu „apologetiškas“, nesistengsiu savęs „nudailinti“ ar pristatyti taip, kad patiktų visuomenei. Jei Okeanidės personažas ant vienaragio yra mano gyvenimo dalis, noriu, kad ji būtų matoma ir politikoje. Matau, kad nuoširdumas veikia. Mano ir mano šeimos istoriją socialiniuose tinkluose peržiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Tai puiki pradžia“, – sakė jis.
Pašnekovas apgailestavo, kad mūsų politikai atstovauja interesams, kurie geriausiai „apsimoka“. Anot jo, į politiką reikėtų atnešti daugiau balsų, kurie atstovauja konkrečioms bendruomenėms ir jų poreikiams, pavyzdžiui, neįgaliesiems, LGBT žmonėms, moterims, tautinėms mažumoms.
„O kas tą gali padaryti geriau nei toms bendruomenėms priklausantys vieši žmonės ir politikai? Kai asmeniškai galvoju apie tai, kokia būtų mano pačio pridėtinė vertė politikoje, atsakymas aiškus: nė vieno sprendimo „nepraleisčiau“ pro save neuždavęs klausimo: „Kaip šis sprendimas veikia LGBT žmones?“ – aiškino Tomas.
Jis pripažino, jog LGBT asmenų socialinės ir teisinės apsaugos užtikrinimas yra ne savivaldos dalykas, o nacionalinės politikos prioritetas: „Bet Lietuvoje šiuo metu įsitvirtinusi „draudimų kultūra“ aiškiai byloja, kad jokių pokyčių bent jau iki 2020 metų pabaigos nebus. Todėl reikia daryti viską, kas yra mūsų galioje, kad priimtume vadinamuosius „minkštus“ sprendimus, o savivalda tam – puiki vieta.
Pavyzdžiui, savivaldybės kompetencijoje yra daug švietimo ir ugdymo įstaigų, kurios privalo vykdyti efektyvią homofobinių ir transfobinių patyčių prevenciją. Tas pats galioja savivaldybės administruojamoms savižudybių prevencijos programoms: ar pakankamai kreipiame dėmesį į faktą, kad LGBT asmenys susiduria su padidinta prieš save nukreipto smurto rizika?
Vilnius nėra problematiškesnis už visą šalį – priešingai, tai „tolerancijos“ oazė. Tai, ką galime sukurti Vilniuje, būtų puiku pakartoti ir kitose Lietuvos vietose. Todėl neslėpsiu – sėkmės atveju, jei būsiu išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, kandidatuosiu ir į Seimą 2020 metais. LGBT žmonės turi būti atstovaujami ir tai turi įvykti!“
Vilniete tapusi etiopė: o kodėl nekandidatuoti?
„Egzotika? Nežinau, ką tai reiškia!“ – atkirto etiopė Eskedar Maštavičienė, paklausta, ar Lietuvos rinkėjai jau pasiruošę balsuoti už kandidatę, kuri ne šiaip užsienietė, bet pabėgėlė ir dar juodaodė, nors toks „rinkinys“ neabejotinai traukia dėmesį.
„Iš kur žinote, kad žmonėms kliūna mano rasė? Žiniasklaida bando formuoti visuomenės nuomonę. Nemanau, kad lietuviai yra uždari ar kad jiems nepatinka mano rasė. Netikėsiu tuo, kad ir ką žiniasklaida sakytų. Taip, esu pabėgėlė. Valdas Adamkus irgi buvo pabėgėlis, o tapo Lietuvos prezidentu“, – priminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Vilniete save jau gerą dešimtmetį vadinanti etiopė Lietuvą laiko savo namais. Ji puikiai moka lietuvių kalbą (mūsų pokalbis vyko lietuviškai) ir net paprašė suteikti mūsų šalies pilietybę. Nuo pat pirmų dienų sostinėje Eskedar stengėsi įsitvirtinti – susirado darbą, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė vadybą, o vėliau – ir tarptautinės verslo vadybos magistro studijas, ėmėsi verslo (įkūrė moteriškų drabužių parduotuvę, dabar pardavinėja etiopišką kavą), socialinių iniciatyvų, pavyzdžiui „Padovanok“, kuri prieš ketverius metus prasidėjo nuo raginimo padovanoti suknelę skurdžiau gyvenančiai moteriai, o dabar apima keliolika šalies miestų ir miestelių.
„Mano užduotis šiuose rinkimuose – motyvuoti žmones. Ateivė iš kažkur, pabėgėlė iš Etiopijos nori kažką daryti čia. Kodėl man nedalyvauti? Aš šiame mieste gyvenu jau 12 metų, kiekvienas jo kampelis yra mano. Esu vilnietė, žinau, kas man ir mano kaimynams svarbu, norėčiau, kad būtume išgirsti“, – kalbėjo pašnekovė, rinkimuose dalyvaujanti su visuomeniniu komitetu „Gedimino miestas“.
Tris vaikus turinčiai moteriai norisi, pavyzdžiui, galimybės rūšiuoti šiukšles. Jos rajone tokios galimybės esą nėra. Jai apmaudu, kad negalima tiesiogiai rinkti seniūnų: „Manau, ne tik centras, Senamiestis turi klestėti. Visi miesto pinigai neturi eiti tik ten. Štai miegamieji rajonai – juos taip vadiname, nes juose nėra daug gyvybės. Norėčiau, kad mano rajonas būtų gyvenamas, kad būtų galimybė jame ir pramogauti, ir vaikams rasti popamokinės veiklos, kad nereikėtų važiuoti į baseiną Konstitucijos prospekte.
Kaip paskatą dalyvauti rinkimuose Eskedar nurodė norą keisti savo miestą ir parodyti žmonėms, kad Lietuvoje taip pat galima susikurti gerą gyvenimą. Kartu – kad politika nėra atskirta nuo kasdienybės, tik mažai visuomenės daliai aktualus dalykas: „Politika yra visur, ji daro įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui. (…) Jei žmonės galvoja, kad politika yra kažkas iš kosmoso, o mes – paprasti žmonės ir gyvename apolitiškai… Kaip gali būti apolitiškas, jei dėl kiekvieno tavo žingsnio sprendžiama be tavo dalyvavimo? Niekas nepaklausia, ar reikia tunelio, ar darželio, ar mokyklos, ar prekybos centro.“
Eskedar įsitikinimu, partijos gali tvarkytis parlamente, bet savivaldą reikia atiduoti į paprastų žmonių, kurie turi idėją ir nori veikti, o ne vadovauti kitiems, rankas.
„Turime daug valdininkų, bet mums nereikia valdininkų, reikia tarnautojų – juk ta pozicija taip ir vadinasi. Aš mėgstu tarnauti, man vienas malonumas dalyvauti socialiniuose projektuose, nors piniginės naudos jie neatneša. Man svarbu pasakyti žmonėms: jei jums įdomu jūsų ir jūsų miesto ateitis, nereikia laukti ketverius metus, sėdėti, skųstis ir bambėti, reikia atsistoti ir savo balsu spręsti, kas turi mums tarnauti“, – ragino pašnekovė.
„Nesvarbu, išrinks mane ar ne, einu į rinkimus ne dėl to, kad man reikia galios ar įtakos. Einu, nes Lietuva yra šalis, kuri man davė galimybę pasisakyti ir dalyvauti, einu parodyti, kad už demokratiją visada reikia kovoti. Tai gali padaryti tik įgyvendindamas savo rinkimų teisę. Už tai ir esu čia. Nesvarbu, ar pamatysite mane taryboje, tęsiu politinį švietimą, kad reikia saugoti savo teises ir laisves“, – pabrėžė etiopė.
