Arvydas Praninskas
Didžiausi per 50 metų teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje sukėlė gyvų diskusijų užsienio spaudoje. Į jos puslapius vėl grįžta apokaliptinio „civilizacijų konflikto“ tema, dėl kurios buvo stengiamasi vengti politinio korektiškumo. Tačiau su tuo sutinka ne visi.
Islamo terorizmas ir „kitokio“ įvaizdis
Nuo 1968-ųjų iki mūsų dienų priešinimosi tragiškų įvykių poveikiui priemonės labai pasikeitė, rašo Prancūzijoje leidžiamas internetinis dienraštis „Le Huffington Post“. Tai vyko keliais etapais. 1968 m. skambėjo šūkis „Visi mes – Vokietijos žydai“, pasklidęs po to, kai generolo de Gaulle’o vyriausybės potvarkiu iš Prancūzijos buvo deportuotas Danielis Cohnas-Benditas, studentų lyderis, kai 1968 m. vyko Paryžiuje kilę neramumai. Jis gimė Prancūzijoje 1933 m. iš Vokietijos pasitraukusių Vokietijos žydų šeimoje. Tada, Prancūziją supurčius galingoms studentų ir darbininkų demonstracijoms, šalies politinės jėgos vienijosi kovai prieš policinės valstybės principų įsigalėjimą.
Kai 1973 m. žymūs Prancūzijos visuomenės veikėjai pasirašinėjo vadinamąjį „343 manifestą“, kuriuo buvo siekiama daryti spaudimą tuomečiam Prancūzijos prezidentui Giscardui d’Estaingui dėl moterų teisės į abortą, formavosi politinis feminizmo judėjimas. Abiem atvejais, pasak leidinio, politinė kova vyko visos šalies mastu. 2001 m., po teroro aktų Niujorke ir kituose JAV miestuose, pasigirdę raginimai paremti amerikiečius žymėjo naują spartėjančios globalizacijos etapą. Tautos ir valstybės turėjo vieningai stoti į kovą su nauju pasauliniu priešu.
Prasideda kova su „barbarizmu“?
Šių metų sausį Paryžiuje įvykdyti teroro aktai reiškia naują posūkį, į kurį privalu atkreipti dėmesį, pastebima leidinyje. Priešo įvaizdis buvo patikslintas, o visuomenės užduodami klausimai tapo sudėtingesni. Į viena susipynė pilietinė visuomenė, valstybė, įvairios politinės jėgos, nacionalinė vienybė ir vieningo fronto prieš tarptautinį terorizmą formavimas. Skambant šūkiui „Aš esu Charlie“ buvo sudarytas tvirtas visuomenės ir valstybės aljansas, neturintis jokių naujų politinių permainų planų. Europos ir Afrikos šalių vadovai kartu išėjo į vieningą pasipriešinimo demonstraciją. „Mes“ – tai jau ne politika, o civilizacija, kova su barbarizmu, globali dorovinė bendrija, kuri pateikia aiškius priklausomybės ir izoliacijos nurodymus, pastebi „Le Huffington Post“.
Šiuolaikinė Europa, ekonominių reformų suskaidyta į atskiras dalis ir besibaiminanti disidentinių nuotaikų kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Graikijoje ir Ispanijoje, jaučia gavusi savo programos tikslų patvirtinimą. Kovos su terorizmu požiūriu jau gali būti pradėti teisinti Pietryčių ir Vidurinės Azijos, Šiaurinės ir Vidurinės Afrikos režimai, siekiantys įveikti politinę opoziciją. Daug kas semiasi jėgų iš lokalių pilietinių bendruomenių sublimacijos į vieną globalią bendriją. Etniniai procesai „dėl dorovės“ pasiekia aukščiausią įtampos tašką, juos stiprina paradoksalūs raginimai neformuoti atskirų bendruomenių, o kartu protestuoti jų vardu.
Pagrindinis vaidmuo – islamistams
Komunizmo amžių (taip kai kurie antropologijos specialistai vadino XX šimtmetį) dabar keičia tikėjimų ir etnoreliginių ideologijų amžius, pastebi leidinys. Tokiame scenarijuje islamistams tenka svarbiausias vaidmuo. Jie vaidina jį savanoriškai, tačiau šis vaidmuo tuo pat metu jiems atkakliai primetinėjamas taip, tarsi kapitalizmui reikėtų rasti pamainą ankstesniam savo politiniam priešui, tai yra, komunizmui visais įmanomais jo pavidalais. Taigi, regis, mes vėl grįžtame į dvilypį pasaulį, kuris tuo pat metu finansinio kapitalo pastangomis ekonomiškai vienijamas. Nicolas Sarkozy iškart paaiškino tokį reiškinį: civilizacinė retorika vėl susigrąžino iš kovų su barbarais, keliančių grėsmę civilizuotų tautų egzistavimui, laikų kilusį savo dominavimą, rašo „Le Huffington Post“.
Taigi, pagilėjo priešprieša „mes ir jie“. Antropologui, įdėmiai stebinčiam įvykius ir siekiančiam objektyviai įvertinti protesto, socialinius ir vadinamuosius pilietinius judėjimus, toks pasidalijimas krinta į akis dėl paprastumo ir tariamo akivaizdumo. Tačiau vidiniai ir išoriniai keistuoliai visada yra politiniai produktai, kurių jokiu būdu negalima laikyti neigiama dorovinio pasirinkimo medalio puse. Todėl antropologams būtina žinoti šių keistuolių esmę. Nors jie jau yra tapę visiems išgąstį keliančia baidykle, vis tiek išlieka neatskiriama ir sisteminė šiuolaikinio pasaulio dalis, to paties pasaulio, kuriame gyvename mes ir kurį kiekvieną dieną padedame kurti, rašo „Le Huffington Post“.
Dramblys, kurio stengiamasi nematyti
„Kodėl Prancūzijoje bijomasi atvirai kalbėti apie islamistų terorą?“ – klausia Izraelyje leidžiamas internetinis dienraštis NRG. Po to, kai viduryje baltos dienos Paryžiaus centre kaukėti automatais apsiginklavę nusikaltėliai nužudė du policininkus ir 12 satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojų, įvykius Prancūzijos sostinėje sekusi NRG žurnalistė nesiliovė stebėjusis.
Prancūziškoje interneto naujienų svetainėje rodomas įrašas, kaip reporteris kalbina vieną teroristinio išpuolio liudininką. Jo veidas uždengtas: žmogus baiminasi islamistų keršto. Viename TV kanale laidos vedėjai stengiasi itin rinkti žodžius, pasakodami apie šokiruojantį teroro aktą: „Kaip jau esame pranešę, du vyrai, atakavę...“ Ne, jie nevadinami teroristais: jais Prancūzijoje gali būti apšaukiami tik dešinieji radikalai. „Atakavę redakciją, kad atkeršytų už pranašą...“ Kokį pranašą? „Niekas nepatikslina, kokį“, – stebisi žurnalistė. „Žinoma, juk visi Prancūzijoje žino, kad pranašas – Mahometas. Juk yra tik vienas pranašas, argi ne?“ – ironizuoja ji. Štai toks politinis korektiškumas laisvės, lygybės ir brolybės šalyje.
Per ilgas tiesioginės TV transliacijos iš įvykio vietos valandas frazė „radikalusis islamas“ beveik nevartojama, stebisi straipsnio autorė. „Niekas nenori įvardyti esmės tiesiai šviesiai. Auka taip pat gavo naują vardą. Jūs manote, kad nužudė puikų dailininką apvaliais akiniais? Ne. Nužudė „žodžio laisvę“, – pastebi NRG. Ir tada prasideda: visi su patosu šaukia „Aš esu Charlie“. Tas pats „Charlie Hebdo“, kuris kovojo su visu pasauliu dėl teisės skelbti įžūlias pranašo Mahometo karikatūras. Tas pats „Charlie“, apie kurį dar prieš dvi savaites kalbėjo, jog „jis elgiasi provokuojamai – kam juos provokuoti?“. Ir staiga visi sako, kad jie yra Charlie. Kiek iš jų iš tikrųjų yra pasirengę ginti žodžio laisvę? Kiek iš jų sutiktų paskelbti panašias karikatūras? Niekas. Todėl, kad bijo, dreba iš baimės. Blogis nugalėjo, daro išvadą NRG žurnalistė. Pasak jos, tomis tragiškomis dienomis Prancūzija išliejo daug ašarų, tačiau ji pyksta ant Prancūzijos, ant jos žurnalistų, kurie bijo atvirai kalbėti apie dramblį, taip patogiai įsitaisiusį indų krautuvėlėje.
