Kaip gyventųsi juodosios skylės viduje? Gali būti, jog jūs ir patys žinote, kaip. Jei naujausios teorinės išvados teisingos, tai mūsų Visata gali egzistuoti juodosios skylės viduje, o ši juodoji skylė - kitoje visatoje.
Šiuolaikinė fizika teigia, jog gali egzistuoti vadinamosios „kirmgraužos“ (angl. wormhole) - savotiški erdvėlaikio tuneliai, sujungiantys dvi toli viena nuo kitos nutolusias vietoves trumpu ir, svarbiausia, daugiau ar mažiau pralaidžiu kanalu. Beje, tai suteikia šiokią tokią viltį (nors ir nykstamai mažą), jog kirmgraužas ateityje galėsime pritaikyti akimirksnį trunkančioms kelionėms milžiniškais kosminiais atstumais.
Deja, kirmgraužų egzistavimą fizikos teorija „leidžia“ tik su tam tikrais esminiais apribojimais. Pirma, jos turi būti itin nestabilios, bet kurią akimirką galinčios kolapsuoti (susitraukti) į juodąją skylę. Antra, norint stabilizuoti kirmgraužą, reikia sukurti neigiamo energetinio tankio lauką, o dabartiniam mokslui tokie laukai kol kas nėra žinomi.
Vienos visatos erdvėlaikio kirmgraužos scheminis vaizdavimas
Tačiau dvi vietovės arba erdvės taškai, kuriuos jungia kirmgrauža, visiškai neprivalo priklausyti vienam ir tam pačiam erdvėlaikio kontinuumui. Erdvėlaikiai gali būti du, o tai reiškia, jog kiekviename šio tunelio gale gali būti po atskirą skirtingą pasaulį, o tiksliau - po atskirą visatą.
Būtent šią galimybę savo naujausiame darbe tyrinėjo amerikietis fizikas teoretikas Nikodemas Poplawskis. Jis netgi žengė žingsnį dar toliau ir įvedė papildomą prielaidą. Mokslininkas teoriją modifikavo dar vienu aspektu, kuris iš principo visiškai neprieštarauja dabartinėms mūsų žinioms - kad visa mūsų Visata yra ne kokios nors kirmgraužos pakraštyje, o jos viduje, pati kirmgrauža – juodosios skylės viduje, o juodoji skylė - kitoje visatoje. Žodžiu, principas panašus kaip ir sename animaciniame filmuke apie Koščėjaus Nemirtingojo mirtį.
Ir išties, visos šios prielaidos iš pirmo žvilgsnio atrodo ne daugiau realistiškos negu pasaka apie stebuklus. Tačiau jei laikysime, kad erdvėlaikio kirmgraužos visgi egzistuoja, tada teorija tampa visiškai reali. O tokių tunelių egzistavimu tiki daugelis mokslininkų, ypač dėl to,. kad jų egzistavimą patvirtina ir Einšteino teorija. Todėl gali būti, kad pirmosios kirmgraužos aptikimas (arba dirbtinės sukūrimas) - tai tik laiko klausimas.
Poplawskis atkreipė dėmesį į gerai žinomą faktą, kad pagal šiuolaikinės fizikos postulatus laiko tėkmės kryptis neturi reikšmės - visi dėsniai galioja lygiai taip pat tiek laikui bėgant normalia mums linkme, tiek teoriškai įmanoma atgaline kryptimi. Vienintelė išimtis - termodinaminiai procesai, tačiau jei neatsižvelgtumėme į juos, daugiau nėra nė vienos priežasties, dėl kurios laikas turėtų judėti nuo mūsų praeities iki mūsų ateities, o ne atvirkščiai.
Poplawskio manymu, juodoji skylė susidaro gravitacinio materijos kolapso metu, kai peržengiamas vadinamasis įvykių horizontas (juodosios skylės poveikio riba, iš už kurios ištrūkti negali niekas, įskaitant šviesą ar kitokius spindulius). Jeigu mes nukreiptume laiko tėkmę atgaline linkme, nagrinėjamas procesas taip pat „apsisuks“. Tokiu būdu gautume hipotetinę „baltąją skylę“, kuri laiko požiūriu yra juodosios skylės priešingybė - sritis, į kurią niekas negali patekti. Mums įprastas erdvėlaikis atsirastų tik už jos įvykių horizonto ribos. Tarp kitko, atsirastų tarsi iš niekur, ir procesas atrodytų kaip... besiplečianti visata.
Remdamasis tokiomis prielaidomis, Poplawskis pasiūlė štai tokios schemos egzistavimo galimybę: vienoje kirmgraužos pusėje yra juodoji skylė, o kitoje - baltoji skylė. Kaip jis įrodė teoriškai, tokioje struktūroje gali egzistuoti bet kokia juodoji skylė, ir tokiu atveju kiekviena iš jų savyje laikytų kartu su ja užgimusią visatą. Iš to seka, kad mūsų Visata galėtų būti hipotetinė baltoji skylė, patalpinta „kito lygmens visatos“ juodosios skylės viduje. Galbūt tokia seka galėtų tęstis iki begalybės.
Iš tikrųjų šis painus modelis nėra toks jau ir „pasakiškas“. Teorinės fizikos požiūriu jis gali išspręsti eilę principinių problemų, į kurias dabartinis „Didžiojo sprogimo“ modelis nepateikia atsakymų. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti informacijos dingimo juodojoje skylėje mįslę: trumpai tariant, peržengus įvykių horizontą, dingsta bet kokia informacija, tačiau tai prieštarauja fizikos dėsniams. Poplawskio modelyje ši informacija tiesiog patenka į kitą visatą.
Ar būtų galima patikrinti šią teoriją praktiškai? Žinoma. Tereikia tik leistis į kelionę per kirmgraužą...
