Senatvė negailestinga, ji sako, palaukite, ir jums bus taip.
Žmogus visą gyvenimą balansuoja kur nors tarp - tarp išminties ir silpnaprotystės, tarp skurdo ir loterijos, tarp kaimyno bjauraus ir dar bjauresnio. Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo. Tęsti ir mėgautis! Rinktis galima beveik kiekvieną akimirką, net dievai daugelyje religijų leidžia žmogui pasirinkti nuodėmę arba dorybę. Tačiau dažnai rinktis tenka ne iš gero ir blogo, o tik iš dviejų blogybių, kurių nė viena ne geresnė – vienoje pusėje Skila, savo pražūtingais nasrais traukianti į dugną, kitoje nuolat alkana šešiagalvė šlykštynė Charibdė.
Žmogus nori sulaukti senatvės, akivaizdu, kad retas nori mirti jaunas, mirtį jaunystėje žmogus laiko apiplėšimu, bent jau kitų būties dalyvių atžvilgiu; tačiau žmogus lygiai taip pat ir bijo senatvės, nes šiame pasaulyje nėra vietos senukams. Nemačiau brolių Coenų filmo, bet bijau, kad jis nebus toks geras, koks jo pavadinimas. Šioje šalyje nėra vietos senukams, „No Country for Old Men“. Puikus pavadinimas, angliškai skamba dar geriau – kiečiau, be jokių išlygų.
Televizija pagaliau liovėsi rodžiusi senus žmones – jeigu rodo, tai tik ištėkštus ant kelio arba užkapotus kirviu ar neveikiančiu lygintuvu atkampioje sodyboje. Troleibusų ir autobusų vairuotojai taip pat jau įsigudrino uždaryti duris senukams prieš pat nosį arba duris uždaro tuo metu, kai jie būna tarpduryje – nuolat girdėti iš visuomeninio transporto priemonių krentančių senų žmonių aimanos ir lūžtančių sutrūnijusių kaulų traškesys ir šis garsas jaunam organizmui malonus.
Miesto gatvėse nemokamai dalinamos beisbolo ir golfo lazdos, kuriomis labai patogu vožtelti prie pėsčiųjų perėjos ar eilėje prie kasos užsižiopsojusiam seneliui. Telefonų kompanijos Teo vestibiulyje guli krūvelė taikinių ir smiginio strėlyčių – jeigu, pavyzdžiui, kokia nors senutė per ilgai užsibūna prie langelio – o jos visos ten sėdi po valandą, pusantros, nes Teo jų paskutinė ryšio su šiuo pasauliu galimybė! - laukiantys už jos jauni klientai gali prisegti senutei prie nugaros taikinį ir smaigstyti jai į suvytusius audinius strėlytes, kol ji susipras eiti namo ir švaistys ten savo nykią senatvę vienatvėje prie niekados neskambančio telefono. Kai kurios senutės užsiauginę labai kietą odą. Kaip begemoto. Reikia jau ne strėlikės, o ieties ar patrankos sviedinio. Senutės kalba su telefoniste valandą, dvi, tris, paskui kiša jai apipelijusį naftalinu dvokiantį, utėlėmis ir blakėmis apėjusį šokoladą, kurį laikė dar nuo Pirmojo pasaulio karo šikpuodyje po lova, o visos smiginio strėlikės, paleistos jai piktų jaunųjų klientų atšoka nuo kupros kaip nuo akmens. Tokiu atveju galima pasinaudoti atsargine gaisrininių žarna – išdaužti apsauginį stiklą ir, paleidus galingą srovę, išplauti senutę po velnių iš gražios iš šviesios patalpos, iš jauno ir lankstaus gyvenimo.
Štai kaip mūsų mieste kovojama su senatve. Nes senatvė negailestinga, ji sako, palaukite, ir jums bus taip. Ir tai ne retoriniai, ne tušti pažadai – tai faktas. Tereikia palaukti ir tu jau esi plaunamas jaunystės srove tiesiai į kanalizacijos skylę. Todėl su senatve reikia kovoti. Reikia apsimesti, kad jos nėra. Reikia steigti kuo daugiau plastinės chirurgijos kabinetų, kuo daugiau silikoninių krūtų, paplūdimių su raumeningais kūnais ir t.t. Jeigu kas nors neturi pinigų plastinei operacijai (žinoma, gėda tokiam, nes kovai su senatve kiekvienas padorus pilietis privalo turėti) galima apdribusią, susiraukšlėjusią, suvytusią odą patempti viela. Pavyzdžiui, į palangę įkali porą vinučių, prie jų pririšti du vielos gabalus, galus užkabini už odos ploto, kurį būtina timptelėti ir stovi tris valandas – oda būtinai taps lygesnė ir jau galėsite išeiti į gatvę.
Kartais pasigirsta balsų, esą su senukais galima būtų elgtis ir žmogiškiau, pakelti jų statusą visuomenėje bent jau iki naminių gyvūnėlių. Tačiau kol kas šis anomališkas projektas dar tik keistų altruistų galvose, kurie mano, kad uždaryti bibliotekas ir jose įsteigti soliariumus ir kosmetikos salonus būtų nusikaltimas. Jie taip pat teigia, kad senatvė yra tiesiogiai susijusi su gausia patirtimi ir išmintimi, esą abi šios žmogaus būsenos itin vertingos. Tai pačių senukų prasimanymas: žmogus turi būti jaunas, gražus ir kvailas. Televizija rodo tik tokius, o televizija nemeluoja. Bepročių, teigiančių, kad viskas yra atvirkščiai, vis dar pasitaiko, bet jie dažniausiai balansuoja ties riba, kurią peržengus prasideda senatvė. O tada su jais jau galima kalbėti kita kalba, t.y. imtis anksčiau minėtų priemonių.
