Nuolatinis viduramžiškas karnavalas, nenoras kalbėti apie rimtas problemas rimtai, problemų vulgarinimas, primityvinimas, viešas maivymasis, dangstymasis gudraus kvailio kaukėmis – visa tai dabartinėje Lietuvoje populiaru, ir visa tai iš baimės.
Mus ištiko kapitalizmas su savo palūkanom, globalizacijom, laisvosiom rinkom ir kitomis šmėklomis, ir mes patyrėme šoką. Lietuvis dabar yra persigandęs ligi pat šiknakaulio – jam baisu net pagalvoti, kaip visa tai gali laikytis ir kuo visa tai gali baigtis. Išsipildė niūriausi komunistinių laikų ideologų pranašavimai – kapitalizmas supuvęs, nes jo esmė pinigai ir darbo liaudies išnaudojimas. Todėl natūralu, jog kyla baimė – galinga, visa apimanti, kaustanti judesius ir mąstyseną. Tik stiprus žmogus sugeba juoktis iš savęs tokioje situacijoje, apimtas baimės. Lietuvis jeigu ir juokiasi, juokiasi iš kitų, pyksta ant kitų, kaltina kitus, nes yra silpnas. Jeigu lietuvis gerai susimąstytų, nuoširdžiai paklaustų, kas aš esu, kas sudaro mano esybę, štai kas išeitų: didžiausia aistra – Akropolis, mėgiamiausia laisvalaikio praleidimo forma – siaubingas serialas „Nekviesta meilė“, beprotiškiausios nerealizuotos fantazijos – ištekėt už negabaus čigono ar bent jau jį globoti. Su tokiu rinkiniu žmogus paprasčiausiai negali susitaikyti.
Nejaugi tai ir viskas, apie ką aš svajojau kovo 11-tąją?- klausia savęs lietuvis, viskas, dėl ko aš vaikščiojau į Sąjūdžio mitingus, stovėjau Baltijos kelyje ir Sausio 13-tosios naktį? Tiesą sakant, taip. Tai viskas. Demokratija yra pasirinkimo galimybė. Kaip ir tikėjimas. Pasirinkimas aiškus: Akropolis, serialas ir čigonas. Tikėjimui trūksta valios, tikėjimas reikalingas pastangų. Telieka abejingumas. Ir savęs baimė. Baimė prisipažinti, kad esi mėšlo krūva.
Baimė susimąstyti, atsisukti į save, paklausti, kas aš, po velnių esu – ji tvyro visur nuo politikos viršūnių ligi liumpenproletariato dugno. Rene Descartes‘o „mąstau vadinasi esu“ pakeitė „bijau vadinasi manęs nėra“. Ši baimė ir drebėjimas atrodo iracionalūs, sublimuojasi į galas žino kokias formas, nes žmonės nenori žinoti priežasčių. Pasirodys, kad jos ne tokios rimtos, kaip manoma, o jeigu ne rimtos, vadinasi, įveikiamos. Tačiau norint jas įveikti, reikia atlikti judesį, veiksmą, reikia dirbti. O dirbti mes nebenorime.
Junginėdamas kanalus išgirdau įdomią informaciją – žmogus nušovė savo žmoną ir pats mėgino nusišauti. Lyg ir nelabai sėkmingai, lyg ir pusiau, - regis, jo smegenynas apsisiautė komos skraiste, bet toks faktas. Lyrinio subjekto artimas draugas pasakė – o ką gi daryti keturias nedarbo dienas? Gali tik gerti alkoholį ir mąstyti apie savižudybę. Lietuvoje pastaruoju metu poilsio dienų nebūna mažiau nei keturios.
Politikai nesprendžia visuomenėje ryškėjančių keblių situacijų, jie jas sukuria. Vaikydamiesi elektorato palankumo, priima populiarius nutarimus, palaiko savo sušiktą reputaciją gudriai, ciniškai, nuolatos didindami nedarbo dienų skaičių. Ir rezervų didinti laisvų dienų skaičių vis dar yra. Pavyzdžiui, sekmadieniai. Tokią kvailystę, kad Velykų sekmadienis perkeliamas į kitą dieną, nes, matote, šventės sutampa su sekmadieniu, gali sugalvoti arba pamišėlis, arba didžiausias šunsnukis nuo Goebbelso laikų – juk Velykos visą laiką sutampa su sekmadieniu. Neabejoju, kitas žingsnis bus toks – jeigu eilinis sekmadienis sutampa su sekmadieniu, vadinasi, jį būtų galima perkelti į pirmadienį. O eilinį šeštadienį, kuris sutampa su šeštadieniu, perkelti į antradienį. Kiekvieną savaitę jau turėtume keturias laisvas dienas. Ir tuomet poilsis jau bus darbas, nes žmogus nuo nieko taip nepervargsta, kaip nuo nuolatinio dykinėjimo. Nuolat neturėdamas kuo užsiimti žmogus pamažu ir persiima minėta baime – beprasmybės, mirties baime. Kadangi instrumento – t.y. išsilavinimo - analizuoti savo mintims dažnas lietuvis neturi, jis sėdi priešais televizorių ir iš silpnapročių TV žvaigždžių mokosi suvokti būties prasmę. Pamatęs, kad ta prasmė – laimėti loterijoje arba pasididinti papus, jis pasiima ginklą ir surengia savo smegenyse Mis Mirties šou.
Mūsų pasaulio suvokimas tapo iškreiptas – darbą suvokiame tik kaip prievolę, už kurią mokami pinigai. Tai iškrypėliškas suvokimas, kurį tautai įbruko smulkūs sukčiai, vadinami verslininkais. Darbas visų pirma yra egzistenzijos prasmės dalis. Organizmas nuolat turi judėti ir kurti, kitaip jis ima degraduoti ir nykti, pūti ir teršti. Gamta žmogų to moko tūkstantmečius – ji nuolat dirba: brandina, augina, skleidžiasi, sproginėja, banguoja, siūbuoja, puoselėja, marina ir vėl pradeda iš naujo, ir taip be galo, nesustodama nė akimirkai, nuo menkiausios bakterijos ligi vandenynų ir kalnynų. Ji dirba, nes kitaip ji mirtų. Darbas nėra tiktai būdas užsidirbti pinigų, kuriuos paskui galėtum išleisti Akropolyje - štai ką reiktų įsikalti lietuviams į savo laisvosios rinkos ir greitų pinigų troškimo iškruštas galvas. Darbas yra žmogaus identiteto dalis, per darbą jis save atpažįsta, pažįsta, formuoja, papildo, dirbdamas pamilsta save ir kitus savo cecho, savo profesijos, savo bendruomenės narius, nes pinigai niekad nebuvo ir nebus konsoliduojanti medžiaga, atvirkščiai – tai destruktyvus gaivalas.
Ar jau pakankamai pykina nuo teksto, paklausiau giolfrendės, kuriai skaičiau šį didaktinį monumentą. Pykina, atsakė ji kramtydama lūpas, kad neatpiltų tiesiog man ant peties. Ko gero, metas baigt, pritariau jai, pardavęs šį tekstą gausiu pinigų, ir tada važiuosim patikrinti savo pasirinkimo galimybių.
