Adventas. Vakar, po ilgo gyvenimo juodame maiše, buvo toks aukštas dangus, naktį netgi matėsi žvaigždės, pro dideles skystų debesų properšas galėjai girdėti, kaip į dangaus vartus beldžiasi kuprotos katalikų maldos. Susikaupimas ir ramybė. Tobulėjimo ilgesys, harmonijos nuojauta.
Ėjau pro parduotuvę, iš jos iššoko rudaplaukis pardavėjas, ėmė vytis, įtikinėti, kad pirkčiau skalbimo mašiną Gorenje. Aš nenoriu Gorenje, man patinka Boshas. Bėgau nuo pardavėjo ir mąsčiau:
O dar geriau būtų visai nieko nepirkti, atsiduoti meditacijai, laiko cikliškumo apmąstymams, įvairiausių prisirišimų nusikratymo ritualams, pergalės prieš ego šventei. Nesiseka. Vos tik nueinu į parduotuvę, iš karto kyla noras pirkti. Norisi žuvies, ryžių, obuolių, pomidorų, agurkų, naujo kompiuterio, naujo telefono. Arba namų kino. Bet ko, kas nauja ir gražu, kas kvepia nežinomybe, kas laukia mano rankų prisilietimo. Žinoma, to, ko reikia. O juk norisi ir visiškai nereikalingų daiktų. Iš esmės reikalingų daiktų – vienas kitas. Visi kiti – tik dėlto, kad kažkam reikia mokėti pinigus. Jeigu gamina kokį nors mėšlą, vadinasi, reikia pirkti, jei niekas nepirks, gamintojas mirs badu.
Reklama skelbia – nuolaida tik iki... ir taip toliau. Apima baimė, kad paskui šios prekės nebebus. Pardavėjai, reklamos specialistai kuria tą baimę. Pirk tuojau pat, nes rytoj visas šis nuostabus prekių miražas dings. Gyvenimas sapnas, ir jeigu tu nepaklusi sapno taisyklėms, sapno dėsniams, viskas dings. Pelenės sindromas. Pirk naują, nes senas jau nebe svajonė, senas dvelkia praeitimi, irimu, jis tavo laikinumo įrodymas. Pirk naują, ir tu pasijusi amžinas.
Pardavėjas vis dar vejasi, o aš mąstau. Laukiu, kada jam baigsis jėgos. Girdžiu, pardavėjas šaukia, nereikia prekių, pakalbėkim apie moteris. Na, moterys kitas dalykas. Sustoju, atsisėdame ant suolelio, subinės šąla, snargliai teka, sėdim, rūkom.
Noriu tau papasakot apie pusbrolį Beną, sako pardavėjas. Kai tik susitinkame, įkalbinėja mane įsigyti naują moterį. Jauną, maždaug dvidešimt vienerių- dvidešimt trejų metų. Vyresnės jau pagadintos, sako jis. Jose jau matosi Laikas. Aš jam sakau, gal tada pradėt nuo šešiolikos ar keturiolikos. Pusbrolis Benas purto galvą – tokio amžiaus mergaitės gali būti susiformavę lytiškai, tačiau kaip socialiniai vienetai jos dar nebrandžios, jos dar negali būti tinkama medžiaga kurti asmenybei.
Tada aš ir sakau pardavėjui – tavo pusbrolis įsivaizduoja esąs tas puodžius, kuris iš žmonių molio minko jam patinkančius indus. Pavyzdžiui, Dievas buvo toks puodžius. Galėjo pasitreniruoti lipdydamas lėkštes, tai ne, iš karto žmogų. Štai mes ir kenčiame. Dėl netobulumo.
Ne, sako pardavėjas, pusbrolis tipiškas vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis senis. Jam dabar penkiasdešimt vieneri. Kiekvieną dieną laksto į sporto klubą, laikosi penkių dietų, gyvena pagal astrologų sudarytus kosmines dienotvarkes. Sulaukęs keturiasdešimties metė susidėvėjusią, anot jo, moterį ir pradėjo kolekcionuoti jaunystę. Turi pinigų daugiau negu proto, jam tai daryti nesunku. Kas porą metų keičia merginas, kiekvienai prisiminimui palikdamas po kūdikį. Kaip jis visa tai suderina su teisėsauga, sunku įsivaizduoti. Kažkokiais šlykščiais būdais suderina. Kartais savo pusbrolį vadinu pusgalviu. Kai jis negirdi, žinoma.
Teisingas požiūris, pritariu, kam skaudinti žmogų.
Jo supratimu, sako pardavėjas, nauja moteris daug geriau negu įsigyti Ferrari ar vilą kur nors Rivjeroje.
Man atrodo, sakau, tokia veikla yra susijusi su kompleksais.
O jis mano atvirkščiai, atsako pardavėjas, – jis teigia, kad mūsų vienintelė paskirtis yra daugintis. Jis sako, girdi riaumojimą? Ne, atsakau. Tai mūsų sėklidės šaukia iš amžių gilumos – daugintis, daugintis ir dar sykį daugintis.
Šaukiančios sėklidės, sakau, o pats matau, kaip tai atrodo. Klaikus vaizdas.
Klaikus vaizdas, pritaria pardavėjas.
Dali ar Braque‘as to net nesapnavo.
Net nesvajojo, linkteli pardavėjas
Sėdim, rūkom, rankos mėlsta.
Jauna moteris. Hm. „Hm“ reiškia, kad į mano smegenis įsigavo abejonė.
Jeigu ji būtų tik daiktas, sako graudžiu balsu pardavėjas. Man jau keturiasdešimt. Juk ji kalbės. Ne televizorius, neišjungsi. Norės šokti. Vaikų. Skyrybų. Siaubas. Daugintis aš nebenoriu. Nesu kopijavimo aparatas. Pareigą atlikau, užteks. O gal vis dėlto Gorenje, vėl atsargiai paklausė pardavėjas po pauzės.
Jeigu tu šią graudžią istoriją papasakojai norėdamas mane sugraudinti – neišdegs, atsakiau. Esu truputį cinikas, bent jau tiek, kad apsiginčiau nuo agresyvios aplinkos, todėl visokios moralinio pobūdžio pinklės nėra pats lengviausias būdas įlįsti į mano piniginę.
Matai, sako pardavėjas.
Matau, sakau.
Ko gero, esu patekęs į nesėkmių ruožą, sako pardavėjas.
Grįžom į parduotuvę surūkę bent pusšimtį cigarečių, iš šalčio į šilumą patekę rūkorių burnos dvokia kaip pragaras. Nusipirkau Boshą. Nuostabi skalbimo mašina. Jei būčiau nykštukas, gyvenčiau joje.
Išėjau į lauką, - stille Nacht, heilige Nacht. Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas.
