Dažnai girdime, esą tarybmetis lietuvių, latvių ir estų mentalitetą sužalojo gerokai mažiau nei kitų vadinamųjų broliškų respublikų žmonių. Mes kažkaip „sugudravome" 18-aisiais (kaip, beje, ir 90-aisiais) ir gerą porą dešimčių metų pagyvenome nepriklausomybėje. Jei patys buvome per jauni, kad mūsų biografiją būtų palietusi nepriklausomybė, tai mūsų tėvai, seneliai savo lietuvišką dvasią buvo sėmęsi iš Ten arba buvo mokyti „smetoniškų mokytojų".
O va, Juozas Balkė turbūt su tokia teorija nesutiktų. Jo niekad nemokė smetoniški mokytojai. Visą savo gyvenimą praleido okupacijose. Dargužiai, kuriuose praėjo visi jo 85 metai, iš pradžių buvo „po lenkais", paskui „po vokiečiais", „po rusais", o nepriklausomybė į Dargužius atėjo tik su tėvuko Balkės išėjimu į pensiją. Ir nepaisant to, kad 65 metus jis nebuvo matęs „gyvos Lietuvos", su tokiu dvasingu lietuviu, su tokia akių ir sielos šiluma per savo gyvenimą susidurdavau labai retai.
Į Dargužius šįkart atvažiavau trim dienom anksčiau už prezidentę. Važiavau visai ne vedamas žurnalistinio noro pašnipinėti, kaip Dargužiai rengiasi sutikti prezidentę. Ir šnekėtis šiam ketvirtadienio puslapiui visai neketinau. Tiesiog važiavau pas tėvuką Balkę, kad pasišildyčiau jo ir žmonos Teofilės gerume. Iš jų ir sužinojau, kad po kelių dienų Dargužiuose viešės prezidentė. Gerai, manau sau, kad atvyks. Pamatys gražios Lietuvos. Dargužiuose jos - tiek daug. Ir pats gatvinis kaimas nuostabus. O žmonės! Tiek metų okupacijose, o nei dabar, nei anksčiau čia nesu išgirdęs nė vieno nelietuviško žodžio. Net garsiojoje Dargužių „sūrinėje" dirbanti graži jauna prancūziukė ir prancūziukas šneka lietuviškai. Ir nieko čia negirdėjau keikiantis, tik tėvukas Balkė vieną „perkūną" paleido, bet tik prisiminęs, kaip jo, grįžtančio iš šokių Čižiūnuose, vos nesušaudė vokiečiai. Ir Basalyko (visai ne to, kuris su Kirkilu „artimauja") šilauogių plantaciją, manau sau, prezidentė aplankys, ir čia plušančio jaunimo tiek pamatys. O gal jai lankantis šimtai strazdų bus suskridę. Jiems taip patinka šita nuostabiausia pasaulyje uoga! Tiek prisilesa, kad jau ir paskristi nepajėgia. Į uogas atskrenda, o namo jau pėsti ir basi eina.
Tik va, manau sau, pas mano Balkę prezidentė neužsuks ir liks nepasišildžiusi nesuvaidintame gerume. Todėl ir ryžausi pašnekinti savo seną bičiulį ne vien sau. Kad prezidentė perskaičiusi atsidustų: tokiam vasaros karštyje Dargužiuose buvau, o neužėjau pasišildyti...
- Tėvuk, jūs tiek vargęs, tiek kentėjęs nuo visų valdžių, o iš tų visų kančių ir to vargo sugebėjote išsinešti tiek gerumo. Tai kodėl mes, jaunesni, tapome vienas kitam blogesni?
- Čia yra tokis dalykas. Ot, būdavo da mano jaunystėj, susėda visi vestuvėj už kelių dzidelių stalų, pastato an kiekvieno po didžiausį bliūdą sriubos ir visi, kiekvienas savo šaukštu, semia iš to pacies. Ir butelį vieną pastato. Ir viena čėrkutė. Tai kol ta čėrkutė apsuka ratų aplink stalų, kol vėl ateina tavo eilė, tau viskas jau spėja išgaruot - tu vėl blaivas.
- Bet kitokie tapome turbūt ne todėl, kad iš atskirų bliūdų valgome ir kiekvienas turime savo čėrkutę.
- Ir nereikia šiandien iš vieno semt, bet žmonėm reikia turėt ką tai bendra. Negali būt kiekvienas sau - kaip dabar. Jei mano tėvą kas atvežtų pažiūrėt, koki mūsų žmonės vienas kitam pasidarė, jis iškart iš naujo numirtų...
- Gerai pasakėt - turėti kažką bendra. O ką mes turim bendra? Tą pačią valdžią, kurią visi išsirinkom.
- Ir vieni keikiam, kici verkiam, kad negera valdžia. Taigi ne vokiečiai, ne rusai ar lenkai tokių valdžių pastatė - taigi pacys. Čia mum Dargužiuose irgi kokį tai lenkų siūlė, kad rinktum. Bet aš tai ne. Aš visas laikas už Kašėtų balsuoju. Algis iš mūs rajono. Prieš pirmą balsavimą buvo ir Dargužiuosna atvažiavis, tai visokių atvirutių mum davinėjo. O buvo tokių, katrie da ir po parkelį gavo. Aš tai negavau. Bet vis tiek tik už jį balsuoju. Ir už Grybauskaitį balsavau. Sakom, gal moteriškė kokį perversmų padarys ir vagių ne tiek liks... Tai beveik visas kaimas ir balsavom už jų. Bet kad tų vagių buvo ir bus. Jau jų neiškasavos niekas. Niekas, paki mes būsim. Užtai, kad dirbt žmonės atprato.
Ot, kuoj dabar užsiima jaunimas. Linkminasi ir miega. Atsimenu, da saulė netekėjus, o mes jau keluku karvių ganyc. Keturias vasaras ganiau. Nuo pavasario iki rudenio, paki užsninga. Gal dzvidešim štukų kaimynų karvių buvau prisiėmis ganyc. Už karvį centneris rugių buvo. O čia dzvidešim... Tai prašau, kiek grūdų susidaro.
Tai va, kap mes jauni buvom, tai jokių laiko švaistymų nebuvo. O dabar - taigi vien švaistymas. Mes irgi darydavom šokius, bet prieš šokius da arklius ganyklosna nuvedam ir paliekam. O dzvyliktų valandų, cik šokiai baigias - ir tiesiai in ganyklų. Parsivedi arklį, paskinkai, ir važiuoji in Pirčiupius samanų prisrauc, kad būt gyvuliam pakloc.
Oi, kap pirma žmonės dirbo, oi, dirbo. Nebuvo iš ko zlotas paimc. Tai dar ir miškų valdiškų vežėm Valkinykų stotin. Už nuvežtų kubų rąstų - penki šeši zlotai. O 12 kilometrų vežč. Arkliai ienose gaišo. Jie gi neturi kadu pasilsėt.
Ir dar kiek pergyvenimų visokių. Atėj 39-ais vokiečiai - mani ima kariuomenėn. Eišiškėn nuvarė. Sėdzi trys su galionais ir vertėjas... Apžiūrėj mani, sako, prisistatysi Vilniun tokiu tai adresu. Giminės sako, neik in tų Vilnių, kavokis. Tai kavojausi vienan kaimi, kitan... Bet nuo vokiečio nepasikavosi. Ateina pas tėvą policinykas Rajskis ir sako, kad atėj manį paimt in Vilnių. Tai tėvas pastatė jam pusę litro, da kišenėn davė - ir tep aš likau.
O čia jau tuoj ir rusai. Ir tie mani - in kariuomenį. O jau karas in pabaigų. Ir vėl kavojausi. Betgi visųlaik neišsikavosi - ir išlįst reikia. O buvo tokis Raulalis, parteinas, komunistas, visi “bombariu" vadino. Tai jis mani ir griebė. Sako, jei kavojiesi, tai eik skrebuosna. Tėvas mėgina aiškint, kad aš šautuvo rankose neturėjis. Tai sako, eik už eigulį miškan. O miški jau žaliukų buvo. Mislinu, taigi mani nupils. Ir nėjau. Tai paskui mani - in Valkinykus ir skrebų sklepan. Tardė, mušė - norėjo sužinot apie žaliukus. Nepasakiau.
Ir mane žaliukuosna eit agitavo broliai Saulėnai. Su jų Vitu draugai buvom. Kur, sakau, aš ten eisiu. Ir likau. O sykį naktį ateina pas mus žaliukai, sako, mum rūbų reikia. Geriau žalių. O aš turėjau du žalius prenčius ir žalias kelnes. Bet mama jiem atnešė parinkus tokių menkesnių. Pažiūrėj tokis vienas vyresnis ir sako, mum tokių nereikia. Išsitraukė korčiukę, perkaitė ir sako: einam. Nuėjo kamaron, susirado mano žalius rūbus ir dar „fakstrotus" rado. Pas mus „už lenkų" fakstrotais" vadinosi toki labai kari čebatai, kokius karininkai nešiojo. Tai viskų ir pasiėmė... Tai nuvažiavau in Vilnių ir pas vienų batsiuvį iš Dargužių pasisiuviau naujus „fakstrotus".
- Tai prie kurios valdžios buvo geriausia gyventi?
- Žinoma, dabar. Pensijų abudu su žmona gaunam. Nesumažino. Sumažino tiem, kurie jau septynis ir daugiau šimtų gauna. O mum ne. Va, iš labdaros nusipirkau šitas kelnes. Dešimt litų. Antrus metus nešioju. Tai kur tu ankčiau už tiek tokias geras kelnes gautai.
- Išgyvenimų turėjote tiek, kad dešimčiai gyvenimų pakaktų. Taip kaip sugebėjote išlikti šitoks - švelnus dzūkelis: „kad žolukės nenumintau, kad medžio šakutės nenulaužtau"?..
- Būdavo, per rugiapjūtę pakraunam su tėvu vežimą, tėvas lipa an vežimo, o aš einu. Tai jei kur varpa nukrinta, pakeliu ir inkišu vežiman. Tokis jau mano karaktorius. Gal nuo tėvo. Mama irgi buvo labai gera. Dabar kap tik ją sapnuoju, tai visųlaik ji mani glosto...
- Ačiū,kad per tokius karščius pas Jus radau tokios jaukios šilumos.
Ferdinandas KAUZONAS
