Nepataisomai subjuro pačiame Žemaitijos sostinės centre nugriauto avarinės būklės namo gyventojų nuotaikos. Dauguma iškeldintųjų nepatenkinti savivaldybės skirtais butais. Ašaros byra upeliais, tačiau Telšių meras ramus - įsitikinęs, kad su įstatymais niekur neprasilenkė.
Telšiškė Kazimiera Lukošienė sako, jog Telšių savivaldybė jos motiną Kazimierą Skulskienę pasiuntė kone tiesiai į kapus. Anksčiau devintą dešimtį įpusėjusi moteris gyveno pačiame miesto centre - dabar jau nugriautame name. Kartu gyveno ir K.Skulskienės anūkas su šeima.
Kai namas buvo nugriautas, visi jo gyventojai iškraustyti į kitus savivaldybės butus. Senutei su anūku teko butas už pusantro kilometro nuo centro - dviejų kambarių antrajame aukšte. Senutei su negalia ir tiek užlipti sudėtinga, tačiau problema ne vien aukštyje.
Šalia daugiabučio - kapinės. K.Skulskienė tokį gyvenimo posūkį suprato kaip tiesų palinkėjimą greičiau eiti Anapilin. Tačiau močiutė nė nekėlė kojos į naująjį butą. Apsigyveno pas dukrą, kuri su savo šeima taip pat gyvena neplačiai - dviejų kambarių bute su trimis vaikais.
Pasijuto išmesti
Iškeldintos senutės dukra K.Lukošienė įsitikinusi, kad savivaldybė neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų jos motinai. Be to, senutė buvo iškeldinta kone per jėgą. Iškeldinimą vykdęs antstolis Vaidas Drungilas, anot K.Lukošienės, priverstinį iškraustymą pradėjo tuomet, kai nieko nebuvo namuose. Visi ilsėjosi Palangoje. Moteris susisiekė su antstoliu ir telefonu sakė, jog grįš po valandos - kraustytojai galės vykdyti darbus.
Deja, sugrįžusi moteris rado išlaužtas duris ir tuščius namus. Daiktai jau buvo perkelti į butą Karaliaus Mindaugo gatvėje. Į tuos pačius maišus buvo sukrauti maisto produktai ir žiurkių nuodai. Ant grindų mėtėsi sutryptos velionio senelio nuotraukos. Vėliau moteris teigia pasigedusi dvieju auksinių grandinėlių ir pinigų.
Naujojo būsto būklė K.Lukošienei atėmė žadą. Vanduo vonios kambaryje šildomas „buržuika“. Sienos ir grindys reikalauja kapitalinio remonto. Jaučiamas stiprus pelėsių kvapas. „Tokiame bute be didelio remonto gyventi neįmanoma“, - teigė moteris, aiškindama, kad savivaldybė turėjo suteikti butą bent jau atitinkantį buvusias gyvenimo sąlygas. - Ten gyventi mamai buvo gera. Dabar ji tik sėdi namie ir lieja ašaras, prastėja sveikata.“
Bergždžios pastangos
K.Lukošienė kreipėsi į Seimo kontrolierius, kurie skundą atmetė, tačiau išsakė keletą pastabų. Jie teigė, kad savivaldybė nepaiso iškeldinamų žmonių, kurie turi teisę dalyvauti vertinant jiems skiriamus būstus, poreikių. Šiuo atveju paskirto buto raktai žmonių rankose atsidūrė per stebuklą, nes iš anksto buvo nurodyta neduoti jų be pasirašyto perdavimo-priėmimo akto.
Savivaldybė po kelių dienų nieko neinformavusi savavališkai pakeitė naujai paskirto buto spyną. Prisidengta K.Skulskienės ir jos anūko šeimos daiktų apsauga, tačiau iš tikrųjų spausta greičiau pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą. Kol K.Lukošienė gavo naująjį buto raktą, jos motina kelias dienas turėjo gyventi be jai būtinų vaistų.
Meras nusiplauna rankas
Telšių miesto meras Almantas Petkus tikino, kad savivaldybė elgėsi pagal visus įstatymus: „Susiklostė tokia situacija - namas tapo pavojingas žmonių gyvybėms. Mes jį nugriovėme, o žmones perkėlėme į kitus savivaldybės butus.“
Meras tvirtino su K.Lukošiene susitikęs bent kelis kartus, tačiau jai vis neįtikdavo siūlomi būstai - per aukštai, prie kapinių, toli nuo centro. „Kreipėmės pagalbos į prokuratūrą dėl priverstinio iškeldinimo. Savivaldybė dabar moka šio buto mokesčius ir laukia, kada žmonės čia įsikraustys“, - sakė meras.
A.Petkus pripažino, kad miestas iškeldinamiesiems turi suteikti ne blogesnes gyvenimo sąlygas, nei šie turėjo iki tol. Jo skaičiavimais, šiuo atveju taip ir buvo. Suteiktas didesnis butas. Ir dar - prieš tai žmonės gyveno avariniame name, o dabar - pripažinta, kad buto būklė tenkina minimalias gyvenimo sąlygas.
„Nė vienam iš to namo iškeldintam žmogui nebuvo suteikta privilegijų“, - tvirtino meras. Jis atmetė priekaištus, kodėl kai kuriems nugriauto namo gyventojams buvo skirti butai miesto centre - su parketais ir plastikiniais langais. Taip tiesiog sutapo.
Meras pabrėžė, jog savivaldybė padarė viską, ką galėjo.
Siūlo privatizuoti
K.Lukošienės nuomone, jos mama ir anūkas turi teisę gauti atskirus butus, kurie užtikrintų buvusią gyvenimo kokybę: „Paskirtasis butas mūsų netenkina. Mama jame jokiu būdu negalėtų gyventi. Be to, ją kasdien reikia slaugyti ir prižiūrėti. Anksčiau aš galėdavau eidama į darbą pas ją užsukti, dabar neprilakstyčiau - per toli.“
Iškeldinti žmonės raminami dar ir tokiomis kalbomis, jog bus leista jiems paskirtus butus išsipirkti ne rinkos kaina. Vienas iškeldintųjų jau privatizavo jam skirtą butą už 2 tūkst. litų. Mero A.Petkaus teigimu, Telšiuose dviejų kambarių butas kainuoja apie 150 tūkst. litų.
K.Lukošienė įsitikinusi, kad jai už paskirtą apleistą butą vargu ar kas sumokėtų 20 tūkst. litų. O jei ir gautų tokius pinigus, tai nieko už juos negalėtų nusipirkti.
Pasak moters, Telšių meras iš tiesų stengiasi nesigilinti į žmonių problemas ir atskirų šeimų gyvenimus: „Jam rūpi tik kuo greičiau vietoje nugriauto namo pradėti statybas. Akivaizdu - net mes, paprasti žmonės, pastebime, kad šis meras įnirtingai gina vienos statybinės įmonės interesus.“
Alvydas Januševičius
