Lietuvos Apeliacinis teismas dar kartą užvertė Žemaitijos nusikalstamo pasaulio šulo Vinco Šilio ir jo bendrininkų bylą. Aukštesnės instancijos teisėjai vėl sušvelnino nuosprendį.
Tiek Apeliacinio, tiek Aukščiausiojo Teismo teisėjai jau ne pirmą kartą nagrinėja V. Šilio (45 m.), Danieliaus Eremino (47 m.), Virgilijaus Vrubliausko (50 m.), kitų su jais 2004 metų sausio 15-ąją ir 2008 metų kovo 28 dieną Šiaulių apygardos teisme nuteistųjų skundus – ir po truputį vis švelnina nuosprendžius. Prityrę advokatai suranda neatitikimų ir jais sėkmingai pasinaudoja.
Šiliniai – taip Telšiuose buvo vadinami aplink V. Šilį besisukiojantys nusikaltėliai – nusikaltimus vykdė dar tuo metu, kai galiojo 1961-ųjų metų Baudžiamasis kodeksas. 2000-aisiais Baudžiamasis kodeksas buvo pakeistas. Pakito ne tik bausmių dydis, bet ir kai kurios kitos nuostatos. Pakeistas ir Civilinis kodeksas.
2004-aisiais Šiliniai buvo nuteisti už turto prievartavimą, apiplėšimus, dolerių padirbinėjimą. Šiai gaujai buvo inkriminuojamos ir žmogžudystės, tačiau teisme jų įrodyti nepavyko. Nemaža dalis liudininkų neatvykdavo į teismus, keitė parodymus. Vis dėlto visi teisiamieji ilgesniam ar trumpesniam laikui susodinti už grotų. Daugiausia tuomet atseikėta pačiam V. Šiliui – jis gavo 14 metų. Metais mažiau teismas skyrė Algimantui Albinskui, Valdui Butkevičiui ir Albertui Skulskui. Gintaras Račkauskas ir Vladas Šimkus buvo nuteisti kalėti po 12 metų.
2008 metais Šiaulių apygardos teismas Šilinius nuteisė už tai, kad 1993 metų kovo mėnesį jie nušovė Ričardą Jomantą, o 1998 metų balandį nušovė brolius Jonikas. Teismas skyrė ne tik ilgus metus kalėti, bet ir 200 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Pasirodo, teisėjai suklydo – kai buvo įvykdytas nusikaltimas, galiojo senasis 1964 metų Civilinis kodeksas, kuriame nebuvo numatytas neturtinės žalos atlyginimas. Pagal tą kodeksą tik bylose dėl garbės ir orumo gynimo buvo įmanoma prisiteisti iki 10 000 litų. 2001-aisiais pradėjusiame galioti kodekse numatyta, kad žmogus, patyręs moralinę žalą dėl nusikalstamų veikų, turi teisę gauti ir neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinio teismo teisėjai ištaisė tą klaidą – nukentėjusiųjų giminės neturtinės žalos nebegaus.
Bausmės švelnėja
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (pirmininkas Linas Žukauskas, teisėjai Albinas Bielskis bei Jonas Algimantas Venckus) sušvelnino ir kai kuriuos nuosprendžius. Labiausiai pasisekė V. Šiliui, kuris, apibendrinus ankstesnių teismų bausmes, buvo nuteistas kalėti 20 metų pataisos namuose. Generalinės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu paprašė sugriežtinti laisvės atėmimo sąlygas ir V. Šilį perkelti į kalėjimą. Išėjo atvirkščiai – Apeliacinis teismas V. Šiliui bausmę sumažino 4 metais ir 6 mėnesiais. Galutinė bausmė jam dabar yra 15 su puse metų. Didžiąją dalį jis jau yra atsėdėjęs, nes buvo suimtas dar 2000 metais.
Apeliacinis teismas buvo gailestingas ir V. Vrubliauskui. Jam bausmė sumažinta 2 metais – kaip galutinė bausmė palikta 10 metų laisvės atėmimo.
Dar vienam teisiamajam – D. Ereminui – prokurorai prašė bausmę nuo 8 metų, skirtų Šiaulių apygardos teismo, padidinti iki 15 metų. Tačiau prokurorų skundas teisėjų neįtikino ir jie paliko galioti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl nelaisvės metų. Šiaulių teisėjai D. Ereminui, taip pat ir Algirdui Vaičiuliui bylą dėl nepranešimo apie ruošiamą daryti nusikaltimą ir dėl neteisėto ginklų laikymo nutraukė suėjus senaties terminui, o Apeliacinis teismas abu dėl to išteisino.
Taigi nors visa žiniasklaida metų metus pasakoja apie Šilinius ir jų juodus darbus, teisėjai po truputį juos vis balina. Dar anksčiau Apeliacinis teismas panaikino kaltinimus dėl nusikalstamo susivienijimo. Dabar jau išeina taip, kad jie ne gauja, o vieniši banditėliai, kuriems taikomos amnestijos ir esama įvairių kitokių būdų, kaip sutrumpinti įkalinimo laiką. Aukštesnio teismo teisėjai išteisino ir du Šilinius, nuteistus už Rolando Pociaus nužudymą. Tad netrukus prie įkalinimo įstaigas jau palikusių telšiškių banditų prisidės ir jų buvęs vadeiva, ir visi kiti.
Juolab kad V. Šilys netyli ir skundus rašo pasitaikius bent mažiausiai progai. Šių metų pradžioje dar vieną jo skundą baigė nagrinėti Vilniaus apygardos administracinis teismas. V. Šilys buvo pareiškęs ieškinį Lietuvos valstybei už tai, kad gydydamasis Lukiškių ligoninėje buvo laikomas kameros tipo palatoje, o pasivaikščioti buvo vedamas su antrankiais. Dėl tokio teisėsaugininkų elgesio jis, girdi, patyręs psichinį sukrėtimą, tad paprašė teismo priteisti 3000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Teismas šį V. Šilio skundą atmetė.
„Aukso karštligės“ metai
Prieš gerus du dešimtmečius Telšiuose žudžiusi, plėšusi, reketavusi, netikrus dolerius spausdinusi Šilinių gauja liepto galą priėjo apie 2000 metus. Tais metais Žemaitijos sostinės kriminalistai pagaliau surinko įrodymus, kas 1993 metais Telšių restorane „Germantas“ kulkomis suvarpė R. Jomantą (36 m.), o lygiai po 5 metų nužudė verslininkus brolius Bronislovą (46 m.) ir Algimantą (45 m.) Jonikas.
Telšiuose apie V. Šilio gaują pradėta kalbėti 1991–1992 metais, kai šio miesto gatvėse ėmė aidėti pirmieji nusikaltėlių „karo“ šūviai. Tuo metu Telšių nusikalstamam pasauliui dirigavo automobilių vagių gaujos vadeiva Arūnas Šileikis, o šis geruoju nesiruošė užleisti sosto.
Prasidėjus gaujų kovoms, iš pradžių kliuvo pačiam V. Šiliui – teko gydytis peršautą koją. Vis dėlto 1992-ųjų vasarą A. Šileikiui tos kovos baigėsi laidotuvėmis. Vasario mėnesį į jį buvo pasikėsinta. Jam sėdint „žiguliuke“, priėjęs kaukėtas vyras dukart šovė per langą ir dar švystelėjo granatą, bet jį tik sužeidė. Na o liepos pradžioje įvykdytas antrasis pasikėsinimas buvo lemtingas – A. Šileikis žuvo. Telšius ėmė valdyti Šiliniai.
Kriminalistai ėmė rinkti žinias apie naujos gaujos vadeivą, tik, deja, tuo metu mūsų policija buvo per silpna, kad pajėgtų kovoti su organizuotais nusikaltėlias.
Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę V. Šilys dirbo „Masčio“ fabriko kroviku, bet buvo nekvailas ir apsukrus. Laviruodamas tarp legalaus ir nelegalaus verslo, vienu metu V. Šilys net buvo įsigijęs savo buvusios darbovietės kontrolinį akcijų paketą, vėliau jį pardavė. Šnekama, kad paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais įteisinus kooperatyvus, 9 klases tebaigęs V. Šilys ėmėsi reketuoti verslininkus, kurie iš radijo detalių išgaudavo auksą, ir tuos, kurie Rusijoje buvo dažę šienainio bokštus ir iš ten parsivežę nemažai pinigų.
Tuo metu Telšius tiesiog krėtė „aukso karštligė“. Iš Rusijos radiotechnikos ir elektronikos gamyklų telšiškiai supirkdavo detales, o iš jų, apdoroję specialiais tirpalais, išgaudavo auksą. Visi „auksininkai“ Šiliniams turėjo mokėti duoklę. Verslininkai visais būdais stengėsi išvengti reketininkų, tačiau tai jiems sekėsi sunkiai. Kai kurie savo verslą perkėlė į vienkiemius, bet reketininkų neapgavo. Pastarieji naktimis važinėdavo po apskritį ir žiūrėdavo, iš kurių kaminų virsta tiršti dūmai. Užklupti detalių perdirbinėtojai dar turėdavo mokėti ir „baudas“.
Bandyta V. Šilį nužudyti, tik visi pasikėsinimai nepavyko. Vieną kartą V. Šilio sargybiniai nepatyrusį žudiką, ginkluotą Kalašnikovo automatu, greitai išaiškino ir iškvotę sužinojo pasikėsinimo organizatorius. Nevykėlis pasikėsintojas papasakojo, kad B. Jonikos užsakymu turėjo nušauti V. Šilį ir kartu su juo buvusius V. Butkevičių bei R. Jomantą. Po to įvyko suinteresuotų pusių susitikimas, o per jį iš B. Jonikos buvo pareikalauta sumokėti po 10 000 dolerių kiekvienam, į kurį kėsintasi.
Pasala „Germanto“ restorane
Vis dėlto B. Jonika nebuvo linkęs pasiduoti ir bandė kovoti toliau. Dar gerokai anksčiau B. Jonika buvo vienas iš populiariausių Telšių žmonių. Jis, buvęs boksininkas, nevengdavo susimušti šokiuose, restoranuose ar įsivelti į kitokius konfliktus. Praturtėjo subūręs aukštalipių dažytojų brigadas, o mokėti reketininkams nesiruošė.
Pirmiausia B. Jonika ėmė ieškoti sąjungininkų. Tuo laiku Telšių policija buvo bejėgė, dalis jos pareigūnų dirbo nusikaltėliams. Taigi B. Jonika pagalbos bandė ieškoti Vilniuje, bet nepadėjo net Valstybės saugumo departamentas. Tuometinis jo vadovas Jurgis Jurgelis tiesiai šviesiai pasakė, kad neturi jėgų kovai su banditais. Tik vėliau, kai reikalo ėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnai, Šiliniai buvo įsprausti į kampą. Vilniečiai yra užfiksavę ne vieną atvejį, kai Telšių teisėsaugininkai bendravo su Šiliniais. Bet tai buvo tik 2000 metais. O tais 1993-iaisiais B. Jonika kovojo vienas.
Pirmąja šios kovos auka tapo iš B. Jonikos aplinkos į Šilinių gaują perėjęs R. Jomantas. Už jo nužudymą B. Jonika pažadėjo 15 000 JAV dolerių. Danieliui Ereminui ir Antanui Bagdonui jis davė pinigų, Kalašnikovo markės automatą ir 60 šovinių. Šiedu pasikvietė ir V. Vrubliauską – pastarajam teko šaulio vaidmuo. Prieš pasikėsinimą V. Vrubliauskas dar pasitreniravo iš automato šaudydamas į kelio ženklus.
1993 metų balandžio 3-iosios vakare, kaip buvo įpratęs, R. Jomantas užsuko atsipalaiduoti į „Germanto“ restoraną. Kai prie staliuko liko vienas, į jį automato seriją iš balkono paleido V. Vrubliauskas. Sužeistasis po dviejų parų mirė Telšių ligononėje, o šaulys dingo. Ilgus metus jis slapstėsi užsienyje, kol galop buvo sulaikytas.
Šiliniai iškart suprato, kad R. Jomanto nužudymas – tai jiems nepaklususio B. Jonikos darbas. Dar tą patį vakarą į jo butą buvo įmestos dvi granatos. Laimei, namuose nieko nebuvo. Tai buvo pirmas pasikėsinimas į jį. Tų pačių metų gegužės pabaigoje vidury dienos buvo sušaudyti „Žiguliai“, kuriais važiavo B. Jonika. Vairuotojas Kęstutis Jančiauskas (40 m.) žuvo vietoje, o pats B. Jonika buvo sunkiai sužeistas. Telšių ligoninėje jį dieną naktį saugojo policija. Jau po paros jis buvo išgabentas į sostinę. Medikai išgelbėjo jam gyvybę, vis dėlto V. Šilio kerštas jį pasivijo po 5 metų.
Vadeiva priešui neatleido
Tik 1998-aisiais įsidrąsinęs B. Jonika grįžo į Telšius.
Balandžio 4 dieną Algimantas Jonika uošviui priklausančiu automobiliu „Audi 80“ atvažiavo pas brolį ir abu išvyko tvarkyti savo reikalų. Artimieji daugiau jų nebematė...
Maždaug po mėnesio Survilų girininkas ir keli miško darbininkai, žymėdami sausuolius, pastebėjo nemažą smėlio kauburį, iš viršaus apmestą šakomis. Pirmoji mintis buvo, kad kas nors bus užkasęs kokį kritusį galviją, nes tam vieta buvo patogi – vos pora šimtų metrų nuo Telšių–Varnių kelio ir Kuršų–Žarėnų kelio sankryžos. Žmonės praskleidė šakas ir pakasė smėlį. Pasirodė striukės skvernas... Miško darbininkai iškvietė policiją.
Atskubėjus kriminalistams ir prokurorams, kasinėta toliau. Maždaug metro ir dvidešimties centimetrų gylyje pasirodė A. Jonikos lavonas. Po juo gulėjo brolio kūnas. Abu buvo įmesti į duobę kniūbšti ir apiberti negesintomis kalkėmis. Vėliau ekspertai nustatė, kad A. Jonika buvo nušautas trim šūviais į galvą. Galvoje pavyko rasti vieną pistoleto kulką. B. Jonika nušautas vienu šūviu į galvą.
Tie, kurie pažinojo brolius Jonikas, nė minutei nesuabejojo, kad jųdviejų nužudymą suorganizavo V. Šilys. Teisybė išaiškėjo tik po dešimtmečio. Dabar jau ir teisme įrodyta, jog V. Šilys nužudyti Jonikoms pasamdė A. Bagdoną, jam pats perdavė du ginklus ir sumokėjo avansą – 10 000 litų. Į pagalbininkus A. Bagdonas pasiėmė pažįstamą Saulių Žemavičių. Abu sukūrė ir įvykdė, atrodytų, nepriekaištingą brolių Jonikų nužudymo planą.
Beje, teisme paaiškėjo, kad į Telšius sugrįžęs B. Jonika irgi nesėdėjo sudėjęs rankų, o pabandė V. Šiliu atsikratyti. Už automobilį tai padaryti sutikęs A. Bagdonas nusprendė, kad Šiliniai stipresni, ir užsakovą išdavė. Tada V. Šilys ir davė jam ginklus, kuriais paskui šis su S. Žemavičiumi nušovė B. ir A. Jonikas. Kadangi A. Bagdoną broliai Jonikos laikė savu, jam buvo nesunku abu nusivilioti į nuošalią vietą. Jis pasiprašė nuvežamas į sodybą, o automobiliui stabtelėjus, paleido kulkas. Pats A. Bagdonas sušaudė Algimantą, o jo bendras – Bronislovą. Likusius šovinius ir ginklus žudikai sumetė į Ilgio ežerą.
Velkasi įtarimų šleifas
1997-ųjų sausio 17-ąją lietuvių nusikaltėliai Maskvoje susprogdino Rusijos Valstybės Dūmos deputato Vladimiro Žirinovskio padėjėją, Rusijos tabako pramonės magnatą Genadijų Dzenį ir jo apsauginį Aleksandrą Kolesničenką. Lietaus vamzdyje įdėta bomba sprogo, kai G. Dzenis atvyko į biurą.
Šis nusikaltimas laikomas vienu įžūliausių, nes tame pastate įsikūręs ir vienas iš Maskvos milicijos skyrių bei karinis komisariatas. G. Dzenis tada žuvo iškart, o jį lydėjęs asmens sargybinis mirė tuoj pat po sprogimo. Bylą tyrę Rusijos teisėsaugininkai 2003 metų pabaigoje ją perdavė kolegoms į Lietuvą.
Šioje byloje nusikaltimo organizatoriais teisėsaugininkai buvo pripažinę V. Šilį bei sunkių nusikaltimų vykdytoją šiaulietį Artūrą Kibildį. Pastarasis prieš mirtį (nuo nepagydomos ligos 2005-ųjų kovo mėnesį mirė kalėjime) teisėsaugai papasakojo apie maskviečių nužudymą, bet teismui jo parodymų nepakako, kad V. Šilį už tai įkalintų. Taigi dėl dviejų asmenų nužudymo organizavimo Šiaulių apygardos teismas V. Šilį išteisino. Nors prokurorai nuosprendį apskundė, jų skundą atmetė ir Apeliacinis teismas.
Dėl šio nusikaltimo buvo nuteisti tik Laisvūnas Jurys (36 m.) bei Alvydas Velička (36 m.). Pirmajam teismas paskyrė 17 metų, o antrajam – 13 metų nelaisvės. L. Jurys nuosprendį apskundė ir laimėjo 2 metus. Apeliacinis teismas konstatavo, jog skirdamas bausmę L. Juriui pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo bausmės skyrimą, todėl skyrė per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino lengvinančia aplinkybe anksčiau neįvertintą faktą, jog L. Jurys prisipažino padaręs nusikaltimus ir padėjo išsiaiškinti kitą asmenį, dalyvavusį nužudyme.
Petras KURMELIS
