Debatų būna įvairių. Vieni televizijų kanalai į debatus kviečia tik kelių partijų lyderius, nepaisant to, kad šiemet turime 18 rinkimų dalyvių. O štai nacionalinė televizija surengia debatus, į kuriuos pakviečia visų partijų atstovus, bet šių debatų vedėja „užsimiršta“ apie tai, koks yra debatų vedėjo vaidmuo ir tampa pagrindine dalyve, kuri nevengia kritikos, pertraukia ir demonstruoja savo politines simpatijas ir antipatijas, neleisdama rinkėjui pačiam apsispręsti, kurios partijos rinkimų nuostatos jam yra priimtiniausios.
Apie rinkimų debatų kultūrą Lietuvoje ir tai, kuo jie skiriasi nuo kitose šalyse vykstančių debatų, Balsas.lt kalbėjosi su įžymiais politologais.
L. Bielinis: debatuose nekalbama nuosekliai
Politologas Lauras Bielinis (Fotodiena.lt/T. Lukšio nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Pasak politologo Lauro Bielinio, debatų kultūra priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų – šalies gyventojų domėjimosi politika lygis. Ten, kur iš tikrųjų atidžiai domimasi, rengiama didžiulė argumentų kova.
„Lietuvoje žmonės labiau suinteresuoti rezultatu negu politiniais procesais, todėl nėra pilietinio aktyvumo, išryškėja ne argumentų, o įvaizdžių kova. Čia ir jausmai, fantazijos, vaizdiniai, kaltinimai – tai, kas sukelia emocijas ar kitas greitas reakcijas. Labai retai arba iš viso nebūna nuosekliai kalbama, nėra teikiami skaičiavimai, projektai“, – tikino jis.
A. Lukošaitis: iš debatų negalima sužinoti nieko
Politologas Alvidas Lukošaitis (ELTA nuotr.)
Politologas, socialinių mokslų daktaras Alvidas Lukošaitis pabrėžė, kad per debatus politikas turi išryškinti galimus klausimus, problemas, pademonstruoti savo bruožus, atpažinimo ženklus, kuriais jis skiriasi nuo kitų, siūlyti alternatyvas, sprendimus, geriausią pasirinkimą savo rinkėjui.
Apie Lietuvoje vykstančias kovas debatų metu jis kalbėjo itin kritiškai: „Nieko negalima iš jų sužinoti. Tiktai apie Ignalinos atominę elektrinę arba šilumos kainas, ir viskas. Demokratijos reikalai, savivaldos reikalai, kultūros, užsienio politikos ir žemės ūkio klausimai, mūsų buvimo Europos Sąjungoje (ES) klausimai, vertybiniai, politiniai, ideologiniai partijų klausimai ir t.t. – visi šie dalykai yra pasilikę kažkur už pasaulio pakraščio.“
Debatų vedėjo vaidmuo priimtinas ne visiems
Nepaisant to, kad debatų sąvoka yra suprantama panašiai, jų vedėjo vaidmuo gali būti vertinamas skirtingai.
Po Ritos Miliūtės laidos „Rinkimai 2012. Įvadinė rinkimų laida per LTV“ internetas mirgėjo ne nuo įspūdžių apie politikų pasisakymus, o nuo vedėjos pasirinkto amplua aptarinėjimo.
„Patekau į R. Miliūtės nemalonę, net nežiūri į mano pusę“, – laidos metu socialiniame tinklalapyje „Facebook“ parašė Vilniaus meras Artūras Zuokas.
„Grįžau iš LRT rinkimų debatų laidos. Dalyvavo 18 partijų. Pasisakė po vieną lyderį iš kiekvienos, kalbėti davė po pusantros minutės. Jausmas – kaip zoologijos sode“, – savo „Facebook“ draugams skundėsi Mantas Adomėnas.
„Tokio atvirai ir įžūliai demonstruojamo laidos vedėjos susireikšminimo, neprofesionalumo bei šališkumo net įsivaizduoti negalėjau, – savo tinklaraštyje pratrūko Blogeris Zeppelinus. – Žiūrėjau laidą ir negalėjau patikėti savo ausimis, girdėdamas, kaip įsijautusį į „pagrindinės Lietuvos politikos žinovės ir kritikės“ vaidmenį TV vedėja pati DALYVAUJA politikų diskusijose, pertraukinėja juos po pusės sakinio, laido „blondiniškus“ komentarus, šaiposi iš jai nepatinkančių pažiūrų atstovų ir kitaip realizuoja savo psichologinius kompleksus šimtų tūkstančių žiūrovų akyse.“
Debatų vedėjas nėra visavertis diskusijos dalyvis?
L. Bielinio vertinimu, debatų laidos vedėjas turi būti tarpininkas, o ne dalyvis.
„Laidos vedėjas turėtų suvokti savo vaidmenį – jis nėra lygus diskusijos dalyvis kandidatui. Tarp kandidatų jis turi būti dvikovos tarpininku arba organizatoriumi. Kai jis įsitraukia į kovą, žiūrovas turi susimąstyti, kas yra vedėjas: ar vienas iš politinių veikėjų, ar tik tarpininkas, kuris privalėtų siekti maksimalaus neutralumo“, – dėstė savo nuomonę jis.
Tačiau A. Lukošaičio manymu, ryškūs žurnalistai gali patys pasirinkti, kokį vaidmenį jie nori atlikti diskusijoje ir rinkimų kampanijoje – tai politikų problema, jei jie nesugeba tinkamai reaguoti arba išnaudoti situaciją.
„Jie tai panaudoja prieš save, t.y. nesugeba susitvardyti, parodyti toleranciją, pakantumą, supratingumą ar supratimą ir tuos bruožus, kurie yra būtini ir priimtini standartiniam piliečiui“, – teigė politologas.
Politikų nelankstumas – jų pačių problema
Taip pat jis akcentavo, kad politikas turi būti lankstus kaip ungurys, gyvatė ar kobra ir pralįstų pro bet ką. „Jei reikia, kad jis būtų kaip kobra, o jis rodo savo drambliškumą, krokodiliškumą ar asiliškumą, tai čia jo problemos. Žmonės tai pamatys, jie rinksis ne žurnalistę, vedančią laidą, o politiką. Jeigu jie elgtųsi agresyviai ir pats laidos stilius būtų agresyvus, tai ir reikėjo tada parodyti iki galo visas savo savybes, kad iš vedėjos beliktų miltukai.“
Anot A. Lukošaičio, mūsų politikų politinė artikuliacija ir partijų programos neprilygsta net akmens amžiaus epochai, ir jeigu viskas ir toliau taip tęsis, tai rinkėjas neturės jokio pasirinkimo ar sąmoningo suvokimo, nes jam nebus nieko išaiškinta.
Žiniasklaida jau išrinko, kas pateks į Seimą
Rinkėjams sukuriama nemažai debatų laidų, kuriose pasirodo tik kelių populiariausių partijų lyderiai.
L. Bielinio nuomone, po tokių laidų kyla abejonių, kam reikalingi rinkimai, jei žiniasklaida jau pasirinko ir atrinko tuos, kuriuos rodo, ir visiškai nekviečia į debatus kitų, nes nuspręsta, kai jie yra antro plano žaidėjai, apie kuriuos neverta nė galvoti.
„Žiniasklaida už mūsų rinkėjus atrenka vadinamuosius „geresnius“ ir čia yra žiniasklaidos subjektyvumo apraiška bei bandymas įsiterpti, daryti įtaką viešajai nuomonei“, – tikino politologas.
Lyderių trūkumas
Anot A. Lukošaičio, į debatus kviečiami tie patys žmonės, nes iš esmės lyderių nėra, yra tik pirmieji žmonės, girdimi, žiūrimi, bet ne lyderiai. „Lyderis turi mokėti per labai trumpą laiką leisti žmogui suprasti apie rinkimus“, – pabrėžė jis.
Pašnekovas išskyrė tik kelis politikus, kurie turi tam tikrų lyderiams būdingų savybių.
„Aš nesu jokios partijos narys, bet galiu išskirti Andrių Kubilių. Būdamas fiziškai visa galva žemesnis už daugelį kitų, jis yra trimis galvomis aukštesnis už visus. Tam tikrų privalumų turi ir lyderių trūkumą kompensuoja be abejo Viktoras Uspaskichas. Tam tikrų bręstančių gražių sėklų turi Eligijus Masiulis. Viskas, daugiau lyderių nėra“, – konstatavo politologas.
Taigi, politologų vertinimu, debatų lygis Lietuvoje yra prastas ir politikai pelno nuolankumą tik per emocijas, o ne darbus, todėl rinkėjams belieka patiems atsakingai spręsti galvosūkį, kuri politinė jėga verta atsistoti prie valdžios vairo.
