Pirmą kartą šalių telefonų kodai ta prasme, kuria juos suvokiame dabar, atsirado 1960 m. Juos įdiegė Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga – Jungtinėse Tautose įsteigta agentūra, kurios funkcija buvo koordinuoti pasaulinį telefonų ryšį.
Ši agentūra pasiūlė naudoti apie 50 skirtingų dviejų skaitmenų telefonų kodų skirtingoms pasaulio valstybėms ir regionams, kad tarptautiniai skambučiai galėtų būti automatiškai nukreipiami. Iki tol daugeliu atvejų skambinant iš vienos valstybės į kitą dar reikėjo žmogaus – telefono operatoriaus – įsikišimo.
Netrukus buvo suprasta, kad sistema nėra labai patogi ir jau 1964 m. buvo pereita prie naujos sistemos.
Pagal šią sistemą, pasaulis buvo suskirstytas į devynias zonas. Kiekvienai pasaulio valstybei ar teritorijai buvo priskirtas vieno, dviejų arba trijų skaitmenų kodas, o pirmąjį to kodo skaičių lėmė zona, kurioje buvo valstybė. Prieš renkant telefono numerį tarptautiniam skambučiui, dar reikėjo paspausti pliusą.
Šiaurės Amerikos zonos valstybių pirmasis telefono kodo skaičius buvo 1, Afrikos zonos – 2, Europos zonos – 3 arba 4 (Europa gavo du kodus, nes valstybių joje buvo daugiau negu kitose zonose), Pietų Amerikos zonos – 5, Pietryčių Azijos ir Okeanijos zonos – 6, Sovietų Sąjungos zonos – 7, Rytų Azijos zonos – 8, Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos zonos – 9.
Kaip matyti, pasaulį skirstant į zonas remtasi ne tik geografiniu principu, bet ir stengtasi, kad jose gyventų panašus gyventojų skaičius, o didžiausia tuometinė pasaulio valstybė SSRS gavo atskirą zoną.
Kodas +7 galiojo visoje SSRS. Kadangi Lietuva tuomet buvo okupuota SSRS, skambinant į Lietuvą reikėjo naudoti kodą +7.
Permainų vėjas atkūrus Nepriklausomybę Visgi valstybių kodai galėjo keistis. Pavyzdžiui, Turkija iš pradžių buvo priskirta Europos zonai ir jos kodas buvo 36, tačiau po kurio laiko ji apsisprendė pereiti į Artimųjų Rytų zoną ir jos kodas pasidarė 90.
Kelios Centrinės Amerikos šalys, tokios kaip Hondūras, nusprendė pereiti iš Šiaurės Amerikos zonos, kurioje buvo iš pradžių, į Pietų Amerikos zoną.
Susikūrus sistemai, Rytų Vokietijos kodas buvo 37, o Vakarų Vokietijos – 49.
Bet kai 1990 m. Rytų ir Vakarų Vokietijos susivienijo į vieną valstybę, Rytų Vokietijos kodo 37 buvo atsisakyta, o visa Vokietija 1992 m. perėjo prie Vakarų Vokietijos kodo – 49. Tai reiškė, kad kodas 37 tapo nebenaudojamu.
Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva kurį laiką dar naudojo „sovietinį“ 7 zonos telefono kodą. Tačiau valstybė norėjo pereiti į Europos zoną. To paties siekė ir dalis kitų buvusių sovietinių respublikų, kurios tapo nepriklausomomis.
Kadangi, nebelikus Rytų Vokietijos, jos kodas +37 atsilaisvino, Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga nutarė būtent šį kodą atiduoti to norėjusioms valstybėms, prie jo pridedant dar po vieną skaitmenį.
Taip nuo 1993 m. Lietuvos kodas tapo +370, Latvijos – +371, Estijos – +372. Naujus kodus gavo ir daugelis kitų buvusios SSRS valstybių. +7 kodą išsaugojo tik dvi buvusios SSRS valstybės – Rusija ir Kazachstanas.
Beje, kai kurios Europos mikrovalstybės, kurios iki tol naudojosi didesnių kaimyninių šalių kodais, irgi pasirinko turėti +37 prasidedantį kodą. Pavyzdžiui, Monakas, kuris iki tol dalinosi kodu su Prancūzija, gavo kodą +377.
Parengta pagal Follow The Humming.
Šaltinis: www.technologijos.lt
