Nors Tel Avive teko lankytis ne vieną kartą, tikriausiai įsimintiniausia diena šiame mieste buvo pirmo mano vizito Izraelyje metu. Ryte atsisveikinusi su savo į darbą išėjusiu couchsurfer‘iu, paskutinę dieną Izraelyje maniau praleisianti viena, tiesiog – kad ir su sunkoka kuprine – bevaikštinėdama po miestą ir bandydama žiemos metu įgauti kiek įdegio (ech, tas lietuviškas mentalitetas). Tačiau vos įkėlus koją į miesto paplūdimį, viskas pasisuko visiškai kitokia ir daug smagesne, nei galėjau planuoti, linkme, rašo kelioniumanija.lt.
Bohemiškos gatvelės ir elektroninės muzikos klubai
Ką Tel Avive su savo naujaisiais draugais buvau mačiusi dar kelionės pradžioje buvo kažkas, sakyčiau, ganėtinai europietiško. Tai – ir bohemiškos gatvelės su kartais atsidarančiu turgumi, barai ir klubai, kurių muzika priminė Budapešto (kuriame tada gyvenau) naktinį gyvenimą, ir paplūdimys, man pasirodęs kažkuo panašus į Barselonos. Užsėdę ant žalių miesto dviračių, su draugu apžvelgėme didelę dalį miesto, man slapčia besidžiaugiant, kad net ir gruodį nereikia būtent tokį judėjimą stabdančio šilto palto. Dalis izraeliečių mėgsta teigti, jog Tel Avivas – tarytum Vakarų salelė Artimuosiuose Rytuose. Bevaikštinėdama miesto gatvėmis, sau galvojau: atmetus diskusijas apie politiką, vizualiai tam tikras Tel Avivo dalis tikrai galima būtų palaikyti kokiu pietų Europos miestu. Politikos neatmetus, žinoma, diskusijos labai stipriai pasikeičia.
Taigi su sunkiąja kuprine ant pečių savo paskutinę dieną Izraelyje žygiavau paplūdimio link. Jį pamačiusi, įšokau į smėlio nesibaiminančius sandalus ir atsipūčiau: na, ką gi, teprasideda drybsojimas, desperatiškai gaudant kiekvieną saulės spindulį. Bet vos man pradėjus pėdinti vandens link, ranka pamojo mažutį šunelį tuo pačiu paplūdimiu vedžiojęs vyras. Pradėjome kalbėtis, ir po kelių minučių jis pasisiūlė būti mano gidu iki pat mano skrydžio. Sekundėlę pagalvojusi (diena neveikiant nieko ar...diena pamatant daugiau miesto? – pasirinkimas ne toks ir sunkus), sutikau. Jei nebūčiau sutikusi, dabar galvoju, būčiau taip ir išvykusi nepamačiusi tikriausiai pačios gražiausios Tel Avivo dalies.
Nors asmeniškai nelaikau maisto pačia svarbiausia kelionių dalimi, visgi neparagauti – žinoma, prieinamomis kainomis – vietinių patiekalų keliaujant turbūt būtų tiesiog kvaila. Tad su naujuoju gidu, prieš man vykstant į oro uostą, užsukome į mažą restoranėlį tam, kad, taip dabar galvoju, darsyk įsitikinčiau, kokio nepaprasto skonio maistu gali pasigirti regionas. Falafel, humusas, salotėlės, kitokios salotėlės – tik spėk valgyti ir kažkaip nuo to valgymo vėliau jau susilaikyti. Draugas iš Jeruzalės yra tikinęs, jog maistas Izraelyje toks geras, nes yra košerinis: viskas kruopščiai derinama, produktai pasirenkami atsargiai. Nors vėliau teko lankytis ir tokio paties maisto turinčiose arabų šalyse, jos tarytum sudrebino šitokį spėjimą, bet nepakeitė paties fakto: jei rinkčiausi šalį ilgesniam gyvenimui tik pagal maistą, šį regioną tikrai svarstyčiau. Atsisveikinau su dienos draugu, jo šuneliu ir Artimaisiais Rytais. Į juos vėliau sugrįžau, ne kartą ir net ne taip trumpam. Dabar sakyčiau, jog žinant, kokia graži Izraelyje ir Palestinoje gamta, miestai gal net ir nėra pats įspūdingiausias dalykas šiame krašte. Bet, žinoma, padrybsoti paplūdimyje ir po keliolikos minučių žavėtis kelių tūkstančių metų senumo uostu skamba visai neblogai. Patys pasižiūrėkit, su netikėtai sutiktu gidu ar be jo.
Justina Poškevičiūtė
