Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teikimą dėl iki gyvos galvos nuteisto ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atliekančio Sigito Gaidjurgio prašymo perkelti jį į pataisos namus.
Dar nepasitaisė
Klaipėdos nusikalstamo pasaulio autoritetu laikytas S. Gaidjurgis Lukiškėse praleido jau beveik 11 metų.
Kalinimo įstaiga, kaip ir priklauso pagal įstatymą, tarpininkavo dėl nuteistojo perkėlimo į pataisos namus tolesnei bausmei atlikti. Teikimas grįstas nuteistojo elgesiu bausmės atlikimo metu, jo sugebėjimu įsitvirtinti socialinėje aplinkoje, atsižvelgta, kad šiuo metu nuteistasis neturi galiojančių nuobaudų. Tačiau teismas paskelbė, kad „šiuo metu dar nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis iš tiesų pasikeitė, todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo sušvelninti S. Gaidjurgio laisvės atėmimo bausmės režimo, t. y. perkelti iš kalėjimo į pataisos namus, todėl teikimas netenkintinas“.
S. Gaidjurgį 2006 metų sausio 16 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl 16 tyčinių žmogžudysčių, nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir kitų nusikaltimų. Nuosprendžiu visą bausmę jam pavesta atlikti kalėjime.
Įdavė V. Baltušis
S. Gaidjurgis buvo sulaikytas 2002-ųjų rugsėjo 19-ąją. Tą dieną Vilniuje į areštinę buvo uždaryti ir jo parankiniai Artūras Damkus bei Renatas Šadeikis.
Paradoksas, tačiau Klaipėdos mafijos duobkasiu tapo žiaurusis Tulpinis Virginijus Baltušis. Pastarąjį įdavė jo gaujos narys Dainius Skačkauskas. O vienu metu pradėjęs duoti parodymus V. Baltušis papasakojo, kaip Gaidjurginiai kartu su Tulpiniais Giruliuose nužudė Mindaugą Bendzalauską.
Kai visa tai sužinojo prokurorai, nusprendė nedelsdami S. Gaidjurgį sulaikyti. Tuo metu jis buvo labai aktyvus „policijos ir prokuratūros pagalbininkas“ – vilniečiams pasakojo apie esą korumpuotus Klaipėdos pareigūnus.
Pasitarę teisėsaugininkai nusprendė S. Gaidjurgį iškviesti apklausti į Policijos departamentą. Jų nuomone, S. Gaidjurgiui tai neturėjo sukelti jokių įtarimų. Taip ir buvo. Su dviem sargybiniais į sostinę atvažiavusio S. Gaidjurgio automobilį „Nissan Patrol“ „Aro“ pareigūnai sustabdė ties Gariūnais ir visus tris vyrus persodino į grotuotą automobilį.
Visus tris klaipėdiečius Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas leido suimti 3 mėnesiams. Tai reiškė, jog prokurorai turi pakankamai duomenų, kad pareikštų kaltinimus. O jie visiems trims Gaidjurginiams ir buvo pareikšti už M. Bendzalausko nužudymą, įvykdytą 1997-aisiais. Šitaip, tarsi patraukus virvelę, vėliau buvo atskleista visa neišaiškintų nužudymų grandinė.
Nenorėjo būti liudininku
Jau po teismo Lukiškių kalėjime kalbėdamas su šių eilučių autoriumi, S. Gaidjurgis pasakojo, kaip esą prieš areštą jis kalbėjęs su tuometiniu Policijos departamento generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi.
„Man siūlė prisiimti visus nužudymus ir sakė: „Liksi laisvas kaip D. Skačkauskas“. Tačiau aš nesutikau, – pasakojo S. Gaidjurgis. – Tada komisaras paprašė pinigų ir sakė, kad galima išsipirkti. Pažadėjau per savaitę pinigus surinkti, bet nespėjau. Būčiau sutikęs su jų sąlygomis, tai būčiau vaikščiojęs kaip erelis ir būčiau buvęs tik liudininku. O dabar viską surašė pagal R. Šadeikio „scenarijų“. Aš sėdžiu už nužudymus tų žmonių, kurių net nepažinojau“.
Tokius S. Gaidjurgio žodžius komisaras paneigė. Anot V. Grigaravičiaus, jokių pinigų iš S. Gaidjurgio jis nereikalavo.
Iš karto po sulaikymo S. Gaidjurgis elgėsi gan ramiai. Matyt, jis manė, kad jeigu teisėsauga neras lavonų, tai nebus ir bylų. Juk ne veltui visą laiką šnekėta, kad S. Gaidjurgis kitą dieną po nužudymo būtinai pats vienas perlaidodavęs savo aukas ir taip sunaikindavęs visus nusikaltimo pėdaskus.
Tvirtai jausdamasis S. Gaidjurgis kameroje veltui laiko neleido, o kam tik įmanoma rašė skundus. Jį piktino žiniasklaida, skelbianti apie galbūt jo užsakymu įvykdytas žmogžudystes, piktino prokurorai, tiriantys jo bylas, ir net „neteisėtus veiksmus naudojantys“ policininkai.
Kai kurie S. Gaidjurgio skundai sukėlė net šiokį tokį rezonansą. Tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas išbarė bylą tiriančius pareigūnus, kad jie, atskleisdami žiniasklaidai, kuo įtariamas S. Gaidjurgis, esą pažeidžiantys tarptautines konvencijas ir nekaltumo prezumpciją, pagal kurią žmogaus kaltumą gali įrodyti tik teismas. Ir teismai įrodė.
Baimės atmosfera
Iš pradžių pats S. Gaidjurgis teisme jautėsi kaip didvyris. Generalinės prokuratūros prokurorui Artūrui Urbeliui skaitant kaltinamąjį aktą, jis dažnai juokėsi, pasikeisdamas replikomis su šalia sėdinčiu A. Graužiniu. Tačiau posėdis po posėdžio, ir geras S. Gaidjurgio ūpas dingo. Jo buvę bendrai pasakojo apie žmogžudystes įvykdytas prieš porą dešimtmečių įvairiose Lietuvos vietose – Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Trakų rajone ir kitur. Aukomis tapo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio piliečiai.
Vienu metu protestuodamas prieš esą jam sukurptą bylą, S. Gaidjurgis Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo paskelbęs bado akciją, reikalavo psichiatrinės ekspertizės. Tačiau tai nuo bausmės išsisukti nepadėjo.
Be S. Gaidjurgio, už įvykdytas žmogžudystes iki gyvos galvos nuteistas ir jo parankinis Marius Marijošius. Prokuratūra jį kaltino dalyvavus nusikalstamame susivienijime, įvykdžius penkis tyčinius nužudymus bei dalyvavus automobilių aikštelių bei laivo „Meridianas“ sprogdinimuose. S. Gaidjurgis ir 34 metų M. Marijošius pripažinti itin pavojingais recidyvistais, bausmę jiems paskirta atlikti kalėjime.
S. Gaidjurgio suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis. S. Gaidjurgis ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai – iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotasi suklastotais asmens dokumentais.
S. Gaidjurgio bylą tyrusių pareigūnų teigimu, grupuotėje tvyrojo baimės atmosfera - vadeiva siekė, kad kiekvienas jo įsakymas būtų besąlygiškai vykdomas. Vienas gaujos narių netgi nepalaikė jokių ryšių su artimaisiais, draugais, baimindamasis, kad nebūtų išžudyta jo šeima ir draugai, jei jis taptų neparankus S. Gaidjurgiui.
Manoma, kad S. Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos buvo žiauriai kankinamos įkaitintais žarstekliais, smaugiamos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo – praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S. Gaidjurgis pats atkasdavo palaidojimo vietą ir auką perlaidodavo kitur.
Kaltu neprisipažįsta
S. Gaidjurgis niekada neprisipažino žudęs. „Mane pasodino korumpuoti pareigūnai,– kalėjimo kameroje kalbėjo S. Gaidjurgis. – Mes, kurie čia sėdim, esam tik „šiukšlynų ereliai“. Taip buvo prie sovietų, taip yra ir dabar. Kas turi daugiau pinigų, tas daugiau ir gali. O tiems piniguočiams tarnauja visa armija korumpuotų pareigūnų, kurie laukia, kas išbyrės iš norinčiųjų būti „švariais“ piniginių ir taip pat kraunasi sau turtus. Jie fabrikuoja bylas, o mes, tokie vargšai kaip aš, turime sėdėti už grotų.
Nė vieno mano įrodymo niekas nepripažįsta. Prokurorai, policininkai, teisėjai dangsto vienas kitą, slepia tikrus nusikaltėlius, o mane nuteisė neištyrę nė vieno nusikaltimo. Ištraukė iš archyvų senas nužudymų bylas, visose parašė, kad žudikas – tai aš ir be jokių motyvų, kodėl žmogus buvo nužudytas, mane nuteisė. Visiems gerai – nusikaltėlis yra, bylos išaiškintos. O kas ir kaip jas aiškino?
Mano pagrindiniai kaltintojai yra Renatas Šadeikis ir Artūras Damkus. Tai jie pasakoja, kaip S. Gaidjurgis žudė: lyg koks monstras – be jokių motyvų, iš neturėjimo ką veikti, kad jo bijotų žmonės. Tokį scenarijų sukūrė korumpuoti pareigūnai, po to jį davė perskaityti R. Šadeikiui ir A. Damkui. Pasodino juos į vieną kamerą, pamokė kaip ir ką sakyti, suderino detales ir be jokių kitų įrodymų mane nuteisė“.
Daugiau apie S. Gaidjurgį ir jo parankinius galite pasiskaityti knygoje „Mirties fabrikas“.
Tik faktai
Sigitas Gaidjurgis (kartais vadintas Karkleliu), gimęs 1958 metais.
1975 metais nuteistas už valstybinio turto grobstymą – 5 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. 1976 metais – vėl už valstybinio turto grobstymą – 6 metams. 1982 metais – už piktybinį chuliganizmą – 4 metams. 1999 metais – už neteisėtą nešaunamojo ginklo nešiojimą – 3 mėnesiams ir 10 dienų. 2005 metais – už žmogžudystes ir kitus nusikaltimus – kalėti iki gyvos galvos. 2008 metais – už terorizmą – 8 metams. 2005 metais Vilniaus apygardos teismas įrodė, kad S. Gaidjurgis nužudė 16 žmonių. Už tai, taip pat už ginklų laikymą, turto sunaikinimą teismas jį nuteisė 3 kartus kalėti iki gyvos galvos ir dar 215 metų nelaisvės.
Vytautas ŽUTAUTAS
