Vaikas – iki 18 metų
Pirmiausia norėtume priminti, jog pagal Europos Tarybos konvenciją dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis „Vaikas yra laikomas prekybos žmonėmis auka, nepaisant ar buvo naudojama bet kokia priemonė verbuoti, pervežti, perduoti, slėpti jį/ ją siekiant išnaudoti“ . Prekybos žmonėmis bylose vaiku laikomas asmuo nesulaukęs 18 metų.
Taip pat Konvencija apibrėžia, kad „prekybą žmonėmis sudaro trys elementai. Pirmas – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas. Antra – tam tikrų priemonių panaudojimas: grasinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant įgaliojimais ar pažeidžiama padėtimi arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas. Trečia – tikslas: išnaudoti prostitucijai ir kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, vergijai ar veiklai, panašiai į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą“.
Atrodo, kad šiomis nuostatomis ir turėtų vadovautis mūsų Temidės tarnai, tačiau kai kurie mūsų šalies teismuose priimti nuosprendžiai verčia tuo abejoti.
Nieko nepardavė!
Įvykiai, kurių atomazgą „išrišo“ Šiaulių apygardos teismas, klostėsi dar 2010 metų gegužės –rugpjūčio mėnesiais. Tuomet trys Kupiškio gyventojai: Darius Domža (49 m.), Nerijus Bružas (40 m.) ir Mangirdas Dalinskas (35 m.) bei dar viena Kupiškio rajono gyventoja Rita G. (39 m., 2014 metų pavasarį žuvo užvirtus medžiui, tad jos atžvilgiu byla buvo nutraukta) išvežė ar bandė išvežti bent 4 merginas į Ispanijos Karalystę „skinti mandarinų“, o iš tikrųjų – kai kurias jų pardavė suteneriui „dėdei Stiopai“, kuris vertė lietuvaites užsiimti prostitucija. Penktasis gaujos narys, šiaulietis Sigitas Kačinskas (Grigaliūnas) (53 m.) uoliai talkino savo draugužiams – padirbinėjo asmens dokumentus, nes kai kurios merginos buvo dar nepilnametės bei klastojo automobilių dokumentus.
Kai 2011 metų viduryje Šiaulių prokuratūra teismui perdavė šią baudžiamąją bylą, joje šie penki organizuotos grupės nariai buvo kaltinami prekyba žmonėmis ir pasikėsinimu parduoti ir įtraukti vaiką į prostituciją. Kriminalistai buvo surinkę duomenų, kiek kuris kaltinamasis prisidėjo prie merginų verbavimo ir vežimo.
Tačiau daugiau nei trejus metus šią bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nusprendė, jog... jokios prekybos žmonėmis nebuvo. Aukos nematė, kad už jas būtų kas nors mokėjęs! O nepilnametė važiavo, nes norėjo pamatyti Ispanijoje dirbančią savo motiną. Kitos gi važiavusios savo noru... Štai tau ir Konvencijos nuostatos!
Simbolinės bausmės
Vieninteliam D. Domžai (jaunystėje vyras teistas už išžaginimą bei vagystes, tik teistumai jau išnykę) buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė – 3 su puse metų pataisos namuose. Jis buvo nuteistas už dviejų merginų „gabenimą į prostituciją“ (viena nepilnametė), pagal LR BK 307 str. 2 ir 3 d. (pelnymąsis iš kito asmens prostitucijos), pagal LR BK 300 str. 1 d. (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas) bei pagal LR BK 284 str. (viešosios tvarkos pažeidimas). Šis vyras įtariamas padaręs ir kitų nusikaltimų, todėl dar tebenagrinėjant šią bylą, jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas.
M. Dalinskas (teistas už vagystes, teistumai neišnykę, be to turėjęs reikalų su pareigūnais ir dėl pelnymosi iš prostucijos Italijoje) irgi tapo „nekaltu avinėliu“, nors taip pat buvo pripažintas kaltu pelnęsis iš dviejų merginų prostitucijos. Tačiau teisėjas nusprendė, jog šio vyro nereikia siųsti už grotų – paskirtąją 2 su pusę metų laisvės atėmimo bausmę atidėjo 2 metams.
Na o N. Bružui, pripažintam kaltu pagal LR BK 307 str. 1 d., buvo paskirta 90 parų arešto bausmė, kurią, pasirodė, jau jis atlikęs, nes keletą mėnesių, kol vyko ikiteisminis tyrimas, buvo suimtas.
Šių trijų kupiškėnų pagalbininkui S. Kačinskui (Grigaliūnui) už dokumentų padirbinėjimą bei suklastotų panaudojimą taip pat buvo skirta 2 su puse metų laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant 2 metams. Tiesa, jam dar teks į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą įmokėti 10 MGL (376,60 euro). O D. Domža ir M. Dalinskas teismo sprendimu turėtų atlyginti vienai nukentėjusiajai neturtinę žalą – kiekvienas jai sumokėti po 1000 eurų. Kitų nukentėjusiųjų ieškiniai palikti nenagrinėti.
Bausmių skyrimo motyvai
Iš Šiaulių apygardos nuosprendžio: „Kaltinamųjų D. Domžos ir M. Dalinsko veiksmuose nenustatyta prostitucijos organizavimo ir vadovavimo prostitucijai požymių, jų veiksmuose nustatyta gabenimas asmens jam sutikus užsiimti prostitucija iš Lietuvos Respublikos. Nebuvo sudarytas joks nusikalstamos veiklos planas, viskas vyko spontaniškai, nebuvo suskirstyti vaidmenys ir užduotys, pelnas negautas, todėl teismas konstatuoja, kad tai buvo bendrininkų grupė, o ne organizuota grupė“.
Ir dar vienas „auksinis“ sakinys: „<...> Teismas nesvarsto, ar kaltinamųjų veikose yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nes tuo sunkintų kaltinamųjų teisinę padėtį“. O aukų?
Ir dar. „Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų D. Domžos ir M. Dalinsko veiksmai kvalifikuoti pagal LR BK 147 str. 2 d. Teismas nesutinka su tokia veikos kvalifikacija. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 str. tik nustačius, kad buvo disponuojama žmogumi kaip daiktu, būtina nustatyti, kad nukentėjusiojo žmogaus laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią. <...> Byloje nenustatyta, kad prieš nukentėjusiąją <...> būtų panaudota fizinė ar psichinė prievarta“.
Važiavo savo noru?
O dabar apžvelkime tų „nekaltų avinėlių“ nuveiktus „darbus“ (teisme jie, kaip įmanydami, suko uodegas, kad tik atrodytų geresni nei yra iš tikrųjų) ir pasklaidykime jų aukų duotus parodymus.
Nukentėjusiosios Marijos (19 m., jos ir kitų merginų vardai pakeisti, merginai nustatytas lengvas protinis atsilikimas) pasakojimas: „Gyvenau su mama, kuri po gimdymo susirgo depresija, tad mane užaugino močiutė.
Vėliau man teko rūpintis ne tik motina, bet ir jaunesne sese. Visa tai labai vargino, nuolat trūko pinigų ir žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti, kuris mane mylėtų. O nuo mažens buvau labai nedrąsi – visko bijodavau ir iš baimės visų nuolankiai klausydavau.
Pagaliau susidraugavau su vaikinu – tai buvo Rosvaldas, M. Dalinsko brolis. Tačiau viskas gerai buvo tik pradžioje, nes netrukus Rosvaldas sėdo į kalėjimą. Likau gyventi jo namuose – galvojau viskas susitvarkys, tačiau man ėmė komanduoti Mangirdas: jis atimdavo iš manęs pinigus, neleisdavo skambinti telefonu, dažnai – net išeiti iš namų. Galų gale, jis mane išžagino.
Buvo ir gėda, ir kamavo baimė, nes Mangirdas buvo pagrasinęs sumušti, jei kam nors prasitarsiu. Tai jis ir supažindino mane su Rita G., Dariumi ir Nerijumi. Mangirdas pareiškė: „Ko čia sėdi dyka?
Važiuok į Ispaniją mandarinų skinti, tai bent pinigų užsidirbsi“... Aš visai nenorėjau važiuoti, nemoku jokios užsienio kalbos ir apskritai esu bailė – niekaip neįsivaizdavau, kaip galiu svetimoje šalyje gyventi, todėl pralemenau, kad noriu pagalvoti. Tačiau niekas mano baimių nepaisė, nuvežė pas Ritą G. ir liepė gyventi pas ją, kol ateis laikas važiuoti į Ispaniją.
Rita iš karto pasakė, kad ne mandarinus turėsiu skinti, o dirbti gatvėje prostitute. Buvo baisu net pagalvoti apie ateitį ir, nors niekas manęs prievarta pas Ritą nelaikė, aš bijojau pabėgti, bijojau skambinti policijai, nes buvau įsitikinusi, kad tie vyrai vis tiek mane suras ir bus tik dar blogiau.
Bijojau ir dėl savo šeimos, kad ko nors blogą nepadarytų. Ir Ritos, ir tų vyrų elgesys ir žvilgsniai buvo tokie, kad baimė mane tiesiog suparalyžuodavo. Kad neišvežtų, buvau net pasą paslėpusi, tačiau Mangirdas jį surado ir pardavė. O kai reikėjo važiuoti į Ispaniją, Darius pareiškė, kad atpirko mano pasą iš Nerijaus.
Mane ir dar vieną merginą, vardu Laura, vežė Rita ir Darius. Rita davė man keletą rūbelių, tame tarpe ir apatinių. Pinigų neturėjau, pasas – pas Darių, namiškiai nieko nežinojo, kur aš. Ispanijoje mus pasitiko du vyrai: vienas kalbėjo rusiškai, kitas – ispaniškai.
Mane ir Laurą apgyvendino bute, kuriame gyveno dar ir rusiškai bei ispaniškai kalbėjusi moteris. Laura man išversdavo, ką ji mums sakydavo. Mus saugojo vyriškis, o toji moteris nurodinėdavo, kaip apsirengti, kaip pasidažyti, nuveždavo mus į vietą, kur reikdavo dirbti, ir prižiūrėdavo mus. „Darbo vieta“ buvo greitkelyje, netoli automobilių remonto dirbtuvių ir degalinės. Mes turėdavome gundyti vairuotojus, o kai šie sustodavo, pasakyti kainą. Kai ėmiau verkti, kad ispaniškai nemoku ir neatsiminsiu tų skaičių, tai kainas surašė ant lapelio (oralinis seksas kainuodavo 50 eurų, normalus – 100, o visa naktis – nuo 150 iki 200 eurų).
Lytines paslaugas teikdavome čia pat, automobilyje, nuvažiavę į laukus. Per dieną tekdavo aptarnauti maždaug po 6 klientus: dažnai prakaituotus, nešvarius... Lauke – baisus karštis, o nebūdavo net kur nusiprausti. Prašyti klientų pagalbos nedrįsau, nes nemokėjau kalbos, o be to, man jie visi atrodė ne visai normalūs, jei ieško moterų pakelėse... Be to, kai kurių ir išvaizda buvo gasdinanti, ir elgdavosi jie taip, kad dažnai pagalvodavau, jog gyva negrįšiu.
Taip „darbavausi“ dvi savaites, kol spuogai išbėrė mano kūną. Mačiau, kaip „prižiūrėtoja“ piktai apie mane kalbėjo – maniau, net mušti gausiu, nes buvo nepatenkinta, kad nebetinku stovėti pakelėje. Kol Rita su Dariumi atvežė kitą merginą į mano vietą, turėjau tvarkyti kambarius. Prieš grįžtant į Lietuvą man buvo pagrasinta niekam neprasitarti, kad buvau išvežta, nes, girdi, gali blogai baigtis. Iš pradžių bijojau, tačiau buvo taip sunku „ant širdies“, kad viską papasakojau močiutei“.
Bijojo liudyti
Beje, mergina prisipažino, jog po kurio laiko ta pati Rita G. jai vėl pasiūlė vykti į užsienį, tik šį kartą į Olandiją. Tačiau Marija prigalvojo įvairiausių priežasčių: serga močiutė, draugas neišleidžia, kad tik ją paliktų ramybėje.
Mariją iki šiol globoja Lietuvos „Caritas“ socialinės darbuotojos. Merginai buvo sudarytos sąlygos persikelti į kitą miestą, tęsti mokslus. Marijai baisiausia žinia buvo – kad reikės liudyti teisme. Mergina, pažinodama savo skriaudėjus, prognozavo, jog jie sugebės išsisukti. Ji tvirtino nepajėgsianti dar kartą smulkiai pasakoti apie tai, kas vyko Ispanijoje. „Iki šiol naktimis sapnuoju mane prievartavusius vyrus“, – nerimavo nukentėjusioji.
Ir, pasirodo, ne veltui. Kaip žinia, merginos parodymai buvo įvertinti skeptiškai: girdi, ji pati sutiko važiuoti.
Dar viena pilnametė, kurią Rita G., D. Domža ir M. Dalinskas verbavo važiuoti į Ispaniją – Ramunė iš nedidelio Aukštaitijos miestelio. Mergina pasakojo, jog iš pradžių jai žadėjo darbą viešbutyje, tvarkyti kambarius, tačiau vėliau Rita tiesiai šviesiai pasakiusi, jog teks dirbti prostitute.
Ramunė, nors M. Dalinskas jai ir grasino, pasakiusi, jog serga rimta širdies liga, važiuoti atsisakė. Matydama, kad verbuotojai jos nepaliks ramybėje, pietaudama kartu su Rita G., mergina pasiskundė, jog jai bloga ir paprašė nuvežti į polikliniką. Teisme Ramunė sakė, jog verbuotojai ją paliko ramybėje, tačiau ji gyveno nuolatinėje baimėje, ar nebus jai už tai atkeršyta.
Nepilnametė Monika į klastūnų rankas papuolė, kai atvyko atostogų pas močiutę į kaimą. Visi jie įkalbinėjo važiuoti paauglę „skinti pomidorų, apelsinų ar mandarinų“, žadėdami gerą uždarbį. Tačiau mergina suvokė, kad jai, nebaigusiai jokių mokslų ir nemokančiai jokios užsienio kalbos, greičiausiai teks dirbti prostitute. Apie tai ji tiesiai ir paklaususi Ritos G., kuri „globodavo“ dirbti prikalbintas merginas. Ši neslėpė, ką teks dirbti. Monikai pasakius, jog ji esanti nepilnametė, buvo atsakyta, kad tai – ne problema. Tačiau Monika atsisakė vykti į Ispaniją.
Niekas neieškos
Abejingai teisme buvo įvertinta ir Agnės situacija. Vos 15-os sulaukusi paauglė tų pačių kupiškėnų buvo prikalbinta važiuoti į Ispaniją.
Mergaitės motina tuo metu dirbo šioje šalyje. Savo vaikus palikusi auginti artimiesiems moteris pabėgo nuo nuolat girtaujančio ir smurtaujančio vyro. Keista, tačiau jauniausioji – Agnė (tuomet vos šešerių metų) – liko gyventi su girtuokliu tėvu. Kokias gyvenimo pamokas, gyvendama su tėvu ir jo sugyventine, mergaitė išmoko, rodo tolesni jos gyvenimo vingiai.
Buvę pedagogai Agnę apibūdino kaip išmanią, augančią lyderę, kuriai reikia veiklos. Tačiau toji „veikla“ pakrypo į blogąją pusę. Nei tėvas, nei jo sugyventinė nesudraudė, kai mažametė pakėlė pirmąjį stiklelį, kai vos sulaukusi dvylikos ėmė bėgti iš namų (socialinės darbuotojos yra sakiusios, jog tėvas rūpinosi dukra). Atsiradus „geriems draugams“, paauglė pamiršo mokyklą. Netrukus mergaitė buvo išsiųsta į socializacijos centrą, kurio darbuotojai taip pat nerado bendros kalbos su paaugle.
Kaip tik tuo laiku M. Dalinskas savo bendrams prasitarė žinąs „žiauriai gražią mergą“, kurios niekas nepasiges, nes ši – socializacijos centre. Be to, merginos motina Ispanijoje, tad jos išvežimas niekam nesukels įtarimo. Teisme Agnė paliudijo, kad M. Dalinskas jai pasiūlęs važiuoti į minėtą šalį ir užsiimti prostitucija, bet ji nesutikusi. Tačiau vėliau persigalvojo, nes taip maniusi tokiu būdu nuvykti pas Ispanijoje dirbusią motiną, kurios buvo labai pasiilgusi.
Tolesnes „derybas“ dėl važiavimo į Ispaniją ir darbo vedė Rita G. Pastaroji griežtai pasakiusi, jog Agnei teks teikti seksualines paslaugas. Mergaitė neprieštaravusi, nes galvojusi tik apie susitikimą su motina. Tuo metu Agnei buvo tik 15-a metų, tačiau Rita G. nuvežė ją į fotoatelje, kur buvo padaryta dokumentinė nuotrauka, o vėliau padirbti ir asmens dokumentai, kur įrašyta, jog Agnė – jau pilnametė ir jos vardas Dovilė.
Tačiau nuvykti į Ispaniją sukliudė pareigūnai, kurie pasienyje sulaikė ir Agnę lengvuoju automobiliu vežusią Ritą G., ir iš paskos kitu automobiliu važiavusį D. Domžą.
Apsiginti nelengva
Pasak Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, aukos aršiai puolamos ne tik teismo proceso metu, bet ir kol vyksta ikiteisminis tyrimas – visokiais būdais jas bandoma paveikti, kad šios atsisakytų duotų parodymų. „Iš pradžių lyg ir gražiuoju prašoma apsigalvoti ir pakeisti parodymus, pažadama net pinigų. Jei tai neveikia, merginos gasdinamos, grasinama susidoroti ne tik su jomis, bet ir artimaisiais, – sakė K. Mišinienė. – Teismuose nusikaltėlius gina geriausi advokatai, o nukentėjusios merginos gauna tik valstybės pagalbą, kuri ne visada būna kvalifikuota. Neatsižvelgiama į liudijančių merginų pažeidžiamumą, emocinę būseną, menką intelektą, nuo vaikystės įgytas baimes ir bejėgiškumo jausmą.
Visuomenė ir nemaža dalis pareigūnų klaidingai įsivaizduoja, kad, jei mergina nebuvo primušta iki mėlynumo, tai užsiimti prostitucija išvažiavo savo noru. Neįvertinama, kad prieš teismą jos stoja neatsikračiusios patirtų kraupių išgyvenimų, traumų ir todėl neįstengia nuosekliai atskleisti nusikaltimo detalių.”
Ką gi, dabar belieka laukti, kaip nuteistų kupiškėnų veikas įvertins Apeliacinis teismas.
Pagalba visą parą
SOS numeriu +370-679-61617 konsultuojami ir informuojami nukentėjusieji nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos bei pabėgę nepilnamečiai.
Šiuo numeriu galima skambinti ir šeimų nariams, įvairių tarnybų atstovams, kurie įtaria apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Aurelija Žutautienė
