Buvusios Kauno gaujos nariams nepavyko susitrumpinti bausmių laiko – laisvės atėmimo vietose praleis jie nuo 13 iki 19 metų. Taip nusprendė Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų kauniečių skundą. Šis nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Pirmosios instancijos teismas už organizuotos gaujos subūrimą, dalyvavimą jos veikloje, plėšimus ir nužudymą grupę kauniečių ilgomis įkalinimo bausmėmis nubaudė pernai balandį.
104 metai nelaisvės
Griežčiausia – 20 metų laisvės atėmimo – bausmė buvo skirta gaujos vadeivai, dabar jau mirusiam Žydrūnui Lekavičiui, pravarde Lekas. Kartu buvo nuteisti ir organizuotos gaujos nariai: Žydrūno brolis Artūras Lekavičius (25 m.) – 19 metų kalėti, Mindaugas Maslauskas (24 m.), pravarde Čiakas, – kalėti 18 metų, Darius Romanovas (29 m.) ir Marius Čebelis (24 m.) gavo po 17 metų, Erlandas Palukaitis (26 m.) – 13 metų nelaisvės. Ši gauja nuteista dėl kauniečio Remigijaus Sodeikos, besivertusio automobilių prekyba, nužudymo, taip pat dėl kauniečių verslininkų Arūno Mockaus ir Linos Aksomaitytės, lėktuvų piloto ir pinigų kolekcininko Ričardo Stakėno apiplėšimo. Žudikai ir plėšikai veikė 2005 metais, o plėšti turtingų aukų kartais eidavo net vilkėdami policininkų uniformomis. Ž. Lekavičius teisme neigė šios nusikalstamos organizuotos gaujos gyvavimą.
Daugiau nusikaltimų tiriantys Kauno teisėsaugininkai įtaria, kad Ž. Lekavičius yra nužudęs ir savo motinos sugyventinį Vladą Poleką, ir "daktarų" grupuotės vieną iš lyderių Iliodorą Popovą, pravarde Popas (šis buvo dingęs ir ieškotas nuo 1997-ųjų), kurio asmeniniu vairuotoju ir asmens sargybiniu tuo metu buvo. Šių vyrų lavonai buvo atkasti 2005 metų pabaigoje, kai į kriminalistų rankas patekę pirmieji įtariamieji parodė aukų kapavietes. Ikiteisminis tyrimas dėl minėtų dviejų nužudymų dar nebaigtas.
Mirtis geriau už kalėjimą
Gaujos vadeiva laikytas Ž. Lekavičius, atkalėjęs Kybartų pataisos namuose daugiau kaip pusantrų metų, nusižudė. Apie 13 valandą "zonos" tualete jį aptiko – Lekas kybojo iš skalbinių virvės padarytoje kilpoje.
Ž. Lekavičius nepaliko jokio atsisveikinimo laiško, pareigūnų teigimu, niekada nebuvo išgirstas kalbant apie savižudybę ir neieškojo įstaigos psichologo pagalbos, nebuvo kreipęsis į pataisos namų administracijos vadovus. Pastarieji kalinius, atliekančius bausmę Kybartų įkalinimo įstaigos trečiame ir ketvirtame būriuose (Lekas buvo iš trečiojo būrio), linkę vadinti "mėlynojo kraujo" – išskirtiniais. Mat šie nelinkę bendrauti su darbuotojais, nesistengia už grotų imtis darbo, nedalyvauja įstaigos renginiuose – laiko save aukštesnės kastos, stipriais, savarankiškais nuteistaisiais. Taigi ir Lekas buvo laikomas stipriu žmogumi, vienu iš nuteistųjų autoritetų – vadinamųjų „šustriakų“, „bachūrų“, „vierchų“. Todėl spėjama šio kalinio savižudybė - mįslė jį gerai pažinojusiems ir "zonoje", ir laisvėje. Tačiau po mirties Leko daiktuose buvo aptiktas raštelis, kuriame išdėstyti, kaip spėjama, kažkokių sektantų patarimai, kaip geriau nusižudyti.
Apeliacinis teismas bausmės nepakeitė
Ž. Lekavičius, iki suėmimo dirbęs vienoje bendrovėje krovėju-transportuotoju, buvo pripažintas esąs negailestingų žudikų ir plėšikų gaujos organizatorius. Mirusiojo gynėjas Apeliacinio teismo prašė jį visiškai reabilituoti ir išteisinti dėl visų veikų, tačiau teismas tai daryti atsisakė, o bylą nutraukė dėl kaltinamojo mirties. Apeliacinis teismas iš nuosprendžio pašalino Artūro Lekavičiaus, Dariaus Romanovo, Mindaugo Maslausko ir Mariaus Čebelio atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad du turto plėšimus jie padarė veikdami organizuotoje grupėje. Tačiau teismas galutinės subendrintos bausmės jiems dėl to nepakeitė.
Aurelija Jaruševičiūtė
