Po teisėsaugą dominančio įvykio – įtariamas nusikaltėlis su gyvenimo „zonoje“ grėsme, o po teismo nuosprendžio – švarus, nekaltas pilietis, panūdęs papurtyti kišenę tų, kas jį kaltino (dažniausiai – valstybės). Tokie atvejai nėra kasdienybė, tačiau ir ne išimtys. Dabar tai savo kailiu patyrė kaunietis Gintautas Brilius (64 m.), kaltintas sugyventinės nužudymu.
Grėsė ilgai kalėti
Anksčiau neteistas, kadaise aukštesnįjį išsilavinimą įgijęs, išsituokęs G. Brilius įtariamo žudiko etikete iki šiol buvo paženklintas nuo 2012-ųjų rugsėjo 13-osios, kai Kaune, prie vieno namo Helsinkio gatvėje, rytą buvo aptikta negyva šio vyro sugyventinė Laimutė J. Ekspertai nustatė, kad prieš mirtį moteris patyrusi smurtą (ji daužyta rankomis ir spardyta), tačiau nuo šių mažiausiai 20 smūgių mirtis nelaimėlės būtų neištikusi. Mirtinas buvo paskutinis žudiko veiksmas – Laimutė buvo uždusinta, pasmaugta rankomis. Taip tvirtina specialistai.
Tuoj buvo sulaikytas nužudytosios sugyventinis G. Brilius. Išgerti mėgstantis vyras ir tuokart buvo neblaivus, tačiau nebuvo linkęs pripažinti, kad sugyventinę pasiuntė į mirtį.
Įtariamasis apie mėnesį buvo suimtas, o tada išleistas į laisvę iki teismo nuosprendžio dienos, pasirašęs pasižadėjimą nesislapstyti. Buvo aišku, kad G. Briliui už sugyventinės nužudymą grėsė nuo 8 iki 20 metų nelaisvės arba net įkalinimas iki gyvos galvos.
Su tokiomis liūdnomis mintimis apie savo ateitį kaunietis ir vaikščiojo į teismo posėdžius, laukdamas nuosprendžio dienos.
Tačiau neseniai Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Laimutės J. nužudymo bylą, paskelbė, kad neįrodyta, jog G. Brilius nužudė sugyventinę, ir pranešė, jog daugiau nei 2 metus žudiko etikete ženklintas kaunietis išteisintas. Kartu atmestas ir nužudytosios dukters civilinis ieškinys dėl patirtos žalos – JAV gyvenanti moteris prašė iš žudiko priteisti 43 215 litų (tai yra 12 516 eurų) turtinei ir moralinei žalai atlyginti.
Prokuroras: kaltas
Ar kaltinto asmens išteisinimas reiškia, kad tas žmogus tikrai nepadarė nusikaltimo, dėl kurio buvo teisiamas? Anot teisėsaugininkų, ne. Štai ir šiuo atveju teismo nuosprendyje teigiama, kad „visi byloje esantys duomenys gauti teisėtu būdu ir pripažintini įrodymais, tačiau jų nepakanka, kad teismas padarytų neginčytiną ir neabejotiną išvadą, jog Laimutę J. nužudė G. Brilius“.
Bet taip pat teisės mokslus baigusiam ir patyrusiam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Rolandui Mackevičiui, teisme palaikiusiam valstybinį kaltinimą, G. Briliaus kaltės įrodymų pakako, nes jis teisme siūlė pripažinti G. Briliaus kaltę ir skirti žudikui 9 metus nelaisvės. Kaltinamojo kalte tikėjo ir Kauno policijos pareigūnai, tyrę Laimutės J. nužudymą, rinkę įkalčius.
Šie tyrėjai nustatė, kad nužudymo išvakarėse G. Brilius ir Laimutė J. lankėsi pas savo artimus bičiulius ir šventė G. Briliaus gimtadienį. Vaišinosi 2 dienas. Išgertuvėse būta ir rimtos nesantaikos – G. Brilius prie liudytojų sudavęs sugyventinei per galvą, spyręs. Netgi grasinęs užmušti, nes įtaręs savo moterį neištikimybe ir dėl to tą naktį karštai aiškinęsis. Po to barnis nuslūgęs, o sugyventinių pora vėlų vakarą išėjusi. Tačiau, kaip kitą dieną paaiškėjo, savo namų nepasiekusi: G. Brilius dar girtavęs ir nakvojęs pas pažįstamus, o Laimutė J. buvo rasta negyva kieme.
Teismas: nekaltas
Tyrėjai ir sudėliojo G. Briliaus kaltės įrodymų mozaiką – tik nuo jo smurtinių veiksmų mirusi Laimutė J.
Tačiau, kaip dabar paskelbė teismas, pats G. Brilius savo kaltės nepripažino, o keli svarbūs liudytojai liudijo labai nenuosekliai, prieštaringai. Maža to, 2 liudytojai negalėjo savo parodymų, liudijusių G. Briliaus nenaudai, patvirtinti teisme, nes per tą laiką mirė. Vienas svarbus liudytojas – čigonas, pravarde Kačanas, – pasislėpė nuo teisėsaugos. Būtent jis po nužudymo policininkams liudijo, kad tą naktį, kartu dalyvaudamas išgertuvėse, mylėjosi su Laimute J., kai jos sugyventinis nematė. Bet esą tuoj ši paslaptis išaiškėjo, ir todėl G. Brilius turėjo motyvą „paauklėti“ sugyventinę. Bet pats G. Brilius teisme tikino, kad apie sugyventinės neištikimybę išgirdęs tik jau dalyvaudamas teismo posėdžiuose, tad tą lemtingąją naktį nebuvę dėl ko žiauriai bausti savo moterį.
Žinoma, daugiausia teismo nuosprendį lėmė teismo medicinos ekspertų ir pėdsakus, rastus įvykio vietoje, bei DNR duomenis analizavusių specialistų išvados. O jos buvo palankios G. Briliui: nužudytosios kraujo pėdsakų ant kaltinto sugyventinio drabužių neaptikta, vyro rankos buvo be jokių sužalojimų, nors sunku tai įsivaizduoti, jeigu jis moterį daužyte daužė. Be to, niekas nematė, kad G. Brilius būtų smaugęs Laimutę J.
Teismas akcentavo, kad ne viską teisingai ir kruopščiai padarė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Pavyzdžiui, jie mažai pastangų dėjo, kad išaiškintų, ar teisybę kalbėjo viena liudytoja, gyvenanti šeimos, pas kurią tąkart viešėjo sugyventiniai, kaimynystėje ir liudijusi, kad tą naktį, išgirdusi įtartinus garsus gatvėje, pro savo langą matė lauke stoviniuojant Laimutę J. ir 2 nepažįstamus vyrus – vykęs ginčas. G. Brilių ši kaimynė esą būtų atpažinusi, bet tai buvęs ne jis. Taigi kilo klausimas, ar ne tie vyrai yra tikrieji žudikai.
Visa tai apibendrinęs teismas ir paskelbė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta neliekant abejonių. G. Briliaus kaltinimo atveju tų abejonių teismui nepavyko pašalinti, nors „teismas išnaudojo visas galimybes, patikrino visus byloje surinktus įrodymus“. Todėl vyras ir buvo išteisintas. O Laimutės J. nužudymo byla liko tamsi.
Sieks kompensacijos
Džiaugdamasis palankiu teismo nuosprendžiu, G. Brilius, dar būdamas teismo koridoriuose, teigė, kad eis moralinės kompensacijos paieškų keliu. Mat vyras, iki sugyventinės nužudymo pindavęs laidotuvių vainikus ir darydavęs gėlių krepšelius bei jais prekiaudavęs turguje, vėliau, kai buvo apkaltintas, negalėjęs ramiai darbuotis – sulaukdavęs pašaipų ir įžeidimų, jau nekalbant apie žmonių iškalbingus žvilgsnius. Be to, labai išgyvenęs dėl savo ateities.
Ar pavyks G. Briliui išsikovoti moralinę kompensaciją, kol kas dar neaišku. Vieni teisininkai ragina nekaltai kaltintuosius tai daryti, o kiti linkę akcentuoti, kad labai sunku įrodyti, jog žmogus buvo apkaltintas dėl pareigūnų aplaidumo. Tik tokiu atveju būna priteisiama kompensacija.
Jau ne pedofilas
Kaip tik šiomis dienomis Vilniaus miesto apylinkės teismas turi paskelbti savo sprendimą vadinamoje Dariaus Kibirkščio (35 m.) byloje, kurioje šis alytiškis siekia prisiteisti iš Lietuvos valstybės 100 593 eurus (347 330 litų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad buvo nekaltai apkaltintas ir nuteistas bei kone 3 metus įkalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime be kaltės.
Šis vyras buvo apkaltintas mažametės vaikų globos namų auklėtinės (7 m.) seksualine prievarta. Varėnos teisėsaugininkai nustatė, kad D. Kibirkštis 2008-ųjų rudenį, gyvendamas Varėnos rajone, jėga įsitempė į savo sandėliuką mažametę bei, uždaręs duris, liepė jai apsinuoginti ir seksualiai prievartavo. Tai liudijo tik pati mergaitė, daugiau jokių nusikaltimo įrodymų nepavyko surinkti. 2009-ųjų lapkritį D. Kibirkštis buvo suimtas, nes Vilniaus apygardos teismas paskelbė jį kaltu dėl pedofilijos atvejo ir paskyrė 7 metų nelaisvės bausmę bei įpareigojo atlyginti mergaitei 50 000 litų (beveik 14 500 eurų) dydžio moralinę žalą.
Tačiau savo kaltę kategoriškai neigęs D. Kibirkštis nenuleido rankų – nuosprendį apskundė. Vėliau, 2012-ųjų birželį, Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, nuteistąjį išteisino, nes teismui kilo abejonių dėl mažametės nenuoseklių parodymų, o D. Kibirkščio naudai liudijo ir mergaitę tyrę Vaiko raidos centro specialistai. Dar vėliau išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi buvo paskelbta, kad D. Kibirkštis buvo nuteistas už tai, ko nepadarė ir ko net nebuvo.
Anot D. Kibirkščio gynėjo, šis vyras tapo tuo metu Lietuvą drebinusio vadinamojo Garliavos pedofilijos skandalo įkaitu – esą teisėsaugininkai tuo metu drąsiau ir greičiau kaltino visus įtariamuosius dėl pedofilijos. O D. Kibirkščio išgyvenimų drama baigėsi irgi tik tada, kai buvo išteisintas Garliavos pedofilijos skandalą įpūtusiųjų kaltintas kaunietis Andrius Ūsas.
Išteisintas D. Kibirkštis neslėpė, kad per tuos kelerius jo kaltinimo metus jis išgyveno tikrą pragarą. Ir Lukiškėse, ir savo mintyse. Štai todėl žmogus ir panūdo patuštinti kaltųjų dėl jo išgyvenimų kišenę.
Vis dėlto turbūt jokie išteisinimai ir jokia kompensacija jau nesugrąžins jokiam kaltintam asmeniui jo turėtos ramybės ir gero vardo. Mat įtarimai ir kaltinimai greitai prilimpa ir apauga smalsuolių apkalbomis, nuomonėmis, skubotais vertinimais, o išteisinimas visada palieka skeptikų abejonę, nes paprastai vadovaujamasi liaudies išmintimi, esą nėra ugnies be dūmų.
Tik faktai:
Faktai rodo, kad gana dažnai išteisinamųjų nuosprendžių sulaukia Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų dėl korupcijos įtariami ir skandalingai viešinami politikai, savivaldos vadovai, bendrovių direktoriai.
2013 metais pirmosios instancijos teismai dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų pripažino kaltais ir nuteisė 847 asmenis, o 59 asmenis išteisino.
Išteisinamieji nuosprendžiai skelbiami ir kriminaliniais nusikaltimais – dėl nužudymo, dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo, dėl pedofilijos, dėl išžaginimo ir kitokio pobūdžio lytinių nusikaltimų, dėl plėšimo – kaltintiems asmenims.
Būna, kad pirmosios instancijos teisme išteisintas asmuo vėliau, nuosprendį apskundus, aukštesnės pakopos teisme sulaukia apkaltinamojo nuosprendžio (ir atvirkščiai).
Statistika rodo, kad Lietuvoje išteisintų asmenų skaičius siekia vos apie 1–2 procentus.
Generalinės prokuratūros duomenimis, 2013 metais pirmosios instancijos teismuose iš 23 535 kaltinamųjų buvo išteisinti 627, arba 2,7 procento, asmenų, 2012 metais – irgi 2,7 proc.
Irena ZUBRICKIENĖ
