Svetimiems durų neatverdavo...
Irena ZUBRICKIENĖ
Jonavos rajono pensininkų Leonido (71 m.) ir Janinos (68 m.) Krugliakovų gyvenimas buvo nutrauktas prieš daugiau kaip 2 metus, tačiau ši tragedija vis prisimenama šalies teismuose, nes Kauno apygardos teismo ilgam už grotų pasiųsti žudikai savo kaltę kategoriškai neigia, todėl savo tiesos šaukiasi skundais.
Gyveno pasiturimai
Garbaus amžiaus sutuoktiniai buvo bevaikiai, visą gyvenimą praleidę tvarkingai, todėl kaime apie juos buvo kalbama kaip apie pasiturinčius žmones. Pastaruoju metu Krugliakovai prie pensijos prisidurdavo augindami gyvulius ir parduodami cigaretes. Jie net neslėpė turį pakankamai pinigų įsigyti naują namą - planavo iš Šafarkos kaimo Užusalių seniūnijoje persikelti į pačius Užusalius.
Nekeista, kad tvarkingi ir turtingi pensininkai buvo ilgapirščių taikiklyje - sutuoktiniai buvo apvogti jau ne kartą. Pirmą kartą iš jų namų, kai šeimininkai buvo išvykę, pradingo 1500 rublių. Nukentėję žmonės tuokart kreipėsi į pareigūnus, tačiau vagystė liko neišaiškinta. Po to vagys Krugliakovus apšvarino dar du kartus, tačiau pensininkai, nebenorėdami esą tuščiai gaišti laiko, į policiją nebesikreipė. Pora buvo įsitikinusi, kad visos vagystės - tų pačių nusikaltėlių darbas. Ar įtarinėjo pažįstamus asmenis, kartais kviestus į talką, dabar belieka tik spėlioti. Kruglinkovai vis dėlto tapo atsargesni ir įtaresni: nepažįstamų žmonių į savo namus neįsileisdavo - duris atverdavo tik savesniems.
Buvo artimi bičiuliai
Vienas iš tokių savesniųjų, aktyviai talkindavusių Krugliakovams, buvo kaimyninio Paskutiškių kaimo gyventojas Vitalijus Voronenkinas (dabar 44 m.). Nevedęs, anksčiau neteistas vyras dėl savo keistumų buvo vadinamas Psichu, tačiau daug kas liudijo, jog Vitalijus buvo ramus, nepiktas žmogus. Tiesa, kai išgerdavo, įprasta jo tyla išgaruodavo. Skaityti ir rašyti nemokantis Vitalijus dažnai apsilankydavo pas Krugliakovus ir po darbų jų ūkyje. Vyras buvo linkęs pasiskolinti iš savo geraširdžių šeimininkų pinigų ir cigarečių, džiaugdavosi pavalgydinamas. Gavęs invalidumo pensiją, skolininkas kaipmat atsiskaitydavo su Krugliakovais. O netrukus - ir vėl viskas ratu.
Atrodo, niekas negalėjo pagalvoti, kad Krugliakovų šiltai globojamas Vitalijus, galiausiai taps jų žudiku. Kaip nusprendė šį nusikaltimą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas, lengvai kitų įtakai pasiduodančiam Vitalijui vadovavo irgi Paskutiškių kaime pastaruoju metu apsistojęs, o šiaip nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs apylinkėse prastai pagarsėjęs Aleksejus Kupreščenka (dabar 47 m.). Išsituokęs ir darbo neturintis vyras tegalėjo pasigirti turįs didelę teistumų patirtį: nuo savo nepilnametystės buvo 6 kartus teistas už įvairius nusikaltimus, daugiausia - vagystes ir plėšimus. Žmonės žinojo, kad Aleksejus prieš porą metų sugrįžęs iš "zonos", ir jo bijojo, mat susidūrusieji pasakojo, jog buvęs kalinys - agresyvus ir staigus. Net ir Aleksejaus bičiulis Vitalijus Voronenkinas buvo nuo jo nukentėjęs - po eilinių ginčų vaikščiodavo sumuštu veidu. Esą konfliktai vykdavę dėl pinigų. Tačiau ramesnio būdo Vitalijus neatrodė esąs kerštingas - kartais jis bičiulį nusivesdavo pas tuos pačius Krugliakovus, kad šis savo prakaitu užsidirbtų duonai.
Vietoje Kalėdų stebuklo - gedulas
2006-ųjų gruodžio 20-oji buvo ne tik stebuklingos Kalėdų šventės laukimo laikotarpis, bet ir diena, kai Krugliakovus gyvus kaimynai matė paskutinį kartą. Žinoma, jie to nenujautė ir neįtarė...
Kitą dieną Leonidą Krugliakovą, gulintį savo namo prieangyje ant grindų, jie aptiko kruvina galva ir jau mirusį. O kambaryje ant grindų tysojo taip pat kruvinas Janinos Krugliakovos lavonas. Tokį vaizdą pirmosios išvydo nužudytų pensininkų kaimynės, susirūpinusios, kodėl Krugliakovų namuose antrą dieną neužgęsta šviesa, o durų niekas neatveria. Tuomet ir nužudytųjų giminaitis Olegas Krugliakovas, gyvenantis kaimynystėje, prisiminė išvakarėse girdėjęs Janinos Krugliakovos riksmą, bet nieko blogo nepagalvojęs, nes visuomet garsiai kalbėdavusios moters šauksmas liovęsis taip greitai, kaip ir pasigirdęs. Tuokart piktai lojęs ir Krugliakovų šuo, tačiau ir tai Olegui nesukėlė jokio įtarimo.
Dvigubą nužudymą pradėję tirti Jonavos policijos pareigūnai iškart suprato, kad Krugliakovų namuose būta itin neramių akimirkų: išmėtyti daiktai, pritaškyta kraujo, abu lavonai - skirtingose vietose, lyg abu žmonės būtų užklupti skirtingais momentais ir iš pasalų. Netrukus teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad abu sutuoktiniai Krugliakovai buvo nužudyti skirtingais įnagiais - vyras uždaužytas mažiausiai 10 smūgių, moteris - 9. Abiem pražūtingi buvo galvos sužalojimai - suknežintos kaukolės, taip pat stipriai buvo sumušti veidai, išsiliejęs kraujas. Nustatyta, kad prieš mirtį Krugliakovai buvo blaivūs. Taigi buitinio nužudymo, kai taip baigiasi sugėrovų konfliktai, versija tuoj pat buvo atmesta - pasilikta prie apiplėšimo versijos. Kiek pinigų ar vertingų daiktų buvo pagrobta, niekas tiksliai negalėjo pasakyti.
Painus ir klaidus tyrimas
Jau kitą dieną policininkai sulaikė įtariamąjį V. Voronenkiną, o po savaitės - ir A. Kupreščenką. Sudėliojus visus taškus, pareigūnams tapo aišku, kad pensininkų žudikai yra būtent šie įtariamieji, iš anksto aptarę nusikaltimo planą ir bendrininkavę. Tikslas - svetimi pinigai ir staigus, bet lengvas praturtėjimas. Pagal paties V. Voronenkino ir kelių liudininkų parodymus, taip pat pagal nužudytųjų ir įtariamųjų daiktus bei drabužius ištyrusių specialistų išvadas buvo nustatyta, kad sutuoktiniai Krugliakovai buvo užpulti vakare, kai V. Voronenkinui-Psichui pasibeldus į duris, jas atvėrė Leonidas Krugliakovas. Savo šeimininką po ranka pakliuvusia lazda iškart stipriai aptalžė jų "gerasis" samdinys, o nusikaltimo sumanytojas A. Kupreščenka, peržengęs per prieangyje tysantį nužudytąjį, įėjo į kambarius ir per kelias akimirkas mirtinai sužalojo šeimininkę. Nors nusikaltimo įrankiai nebuvo surasti, jie nustatyti pagal sužalojimų pobūdį - tai buvo lazda ir laužtuvas.
A. Kupreščenka savo kaltės nepripažino nei iki teismo, nei teisme. Tai, kad jį, kaip žudiką, iš pradžių nurodė V. Voronenkinas, kaltinamasis A. Kupreščenka aiškino kaip apkalbas ir bičiulio kerštą už neseniai įvykusias jų muštynes. O teisme savo parodymus staiga pakeitęs ir savo kaltę pradėjęs kategoriškai neigti V. Voronenkinas tikino, jog po įvykio bendrininkas liepė jam prisiimti kaltę - esą Vitalijus yra invalidas, jokių pinigų negrobęs, todėl griežtos bausmės išvengsiąs. Beje, V. Voronenkinas, neigdamas, kad žudė pensininkus, liudijo matęs, kaip A. Kupreščenka, įėjęs į kambarius ir sužalojęs šeimininkę, apieškojo baldus ir rinkosi pinigus.
Kaltinamojo V. Voronenkino parodymai buvo kaitaliojami, nenuoseklūs, vyras painiojosi detalėse - tai sunkino teismo darbą. Temidės tarnams pasitarnavo vieno įslaptinto liudytojo parodymai: žmogus nuosekliai išdėstė žinąs, kas ir kaip nužudė Krugliakovus, mat jam apie tai smulkiai papasakojęs pats įtariamasis A. Kupreščenka, kai dėl nužudymo atsidūręs už grotų. Pastarasis ir įslaptintas liudytojas - pažįstami apie 10 metų, susipažinę tardymo izoliatoriuje. Tai išgirdęs Aleksejus Kupreščenka liudytojo parodymus neigė ir vadino sapalionėmis. Aleksejui talkino ir jo sesuo, tikinusi, jog pastaruoju metu pas ją gyvenęs Aleksejus nusikaltimo dienomis niekur nebuvo išėjęs. Teismas šiuos parodymus įvertino kaip sesers pagalbą broliui.
"Sėdžiu už nieką", - šūkaliojo teisme A. Kupreščenka ir puolė į isteriją, kai išgirdo jam skelbiamą teismo nuosprendį.
Ilgam neteko laisvės
Teismas pripažino A. Kupreščenką buvus suplanuotos dvigubos žmogžudytės iniciatoriumi ir už J. Krugliakovos nužudymą nuteisė kalėti 18 metų. O V. Voronenkinas, pasidavęs bendrininko įtakai ir nužudęs savo geradarį L. Krugliakovą, pasiųstas už grotų 12 metų. Švelnesnė bausmė jam paskirta dar ir todėl, kad specialistai įtikino teismą, jog V. Voronenkinas, nors ir nėra psichikos ligonis, tačiau jam lengvas protinis atsilikimas nuo vaikystės. Šią aplinkybę teismas įvardijo kaip ribotą pakaltinamumą, be kita ko, skatinantį baimę ir paklusnumą.
Abu griežtai nuteistus giminaičius (V. Voronenkino brolis yra vedęs A. Kupreščenkos seserį) teismas taip pat įpareigojo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dviem nukentėjusiomis pripažintoms nužudytųjų giminaitėms - iš viso beveik 66 000 litų (buvo prašoma 150 000 litų). Tai - greičiausiai "amžiaus skola", nes nuteistieji savo turtų neturėjo, o dabar, kai įkalinti, pinigėlių taip pat nepritaupys.
Nesutikdami su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, abu nuteistieji jį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau jame nieko gero nepešė - aukštesnės pakopos teismas, neseniai išnagrinėjęs skundus, paliko galioti pirmąjį nuosprendį. Dabar likusi dar viena nuteistųjų viltis - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Įdomu, kad tą pačią dieną, kai Šafarkos kaime buvo rasti sutuoktinių Krugliakovų lavonai, atokesnių Lietuvos kaimų gyventojams buvo pradėti dalinti skubios pagalbos įrenginiai - vadinamieji "mygtukai". Tokie prietaisai, kuriais vienu judesiu galima skubiai išsikviesti policiją ar greitąją pagalbą, Jonavos rajone tuoj po tragedijos Šafarkos kaime buvo įrengti 21 atokioje sodyboje.
2009 02 17
