Kankino atpirkimo ožį
Giedrė POTELIŪNAITĖ
Ši istorija prasidėjo pernai gegužės mėnesį. Du kartus teistas kaunietis Mantas Dura (20 m.) niekur nedirbo, o pinigų pragyvenimui jam reikėjo - ne tik pramogoms, bet ir degalams į savo BMW prisipilti.
Iš draugų išgirdęs, kad šie pirktų tam tikro modelio mobilųjį telefoną, M. Dura patykojo vienoje Kauno gatvės namų laiptinėje trylikmetės mergaitės ir atėmė iš jos tokį telefoną, kokį įsigyti pageidavo jo draugai.
Be brangaus telefono namo grįžusi mergaitė papasakojo tėvams, kas nutiko, ir tėvas nedelsdamas pradėjo ieškoti dukros skriaudikų. Pirmiausia vyriškis apsilankė pas toje pačioje laiptinėje, kur buvo apiplėšta jo dukra, gyvenantį Žilviną K. (16 m.). Vaikinas paaiškino, jog nieko apie apiplėšimą nežino ir prie to tikrai neprisidėjęs.
Taip jau nutiko, kad atėmus iš mergaitės telefoną, jos rankose liko pavogto mobiliojo telefono akumuliatoriaus dangtelis, kuris jos tėvui ir padėjo išsiaiškinti plėšiką. Praėjus savaitei po įvykio, mergaitės tėvas vienoje interneto svetainėje aptiko skelbimą apie superkamas tokio pat telefono, kuris buvo pagrobtas, dalis. Paskambinęs nurodytu numeriu vyriškis susitarė su atsiliepusiu vaikinu susitikti viename Kauno prekybos centre. O ten susitikti susirinko visa kompanija paauglių, vėliau atsidūrusių teismo suole - tarp jų ir M. Dura. Iš atėjusių vaikinų vyriškis ėmė reikalauti grąžinti pavogtą telefoną arba pinigus. Į kampą įsprausti vaikinai pažadėjo telefoną grąžinti. Bet M. Dura pavogtąjį telefoną jau buvo pardavęs Martynui K. (17 m.).
Po susitikimo su apiplėštos mergaitės tėvu penki draugai, susigrūdę į M. Duros BMW, ėmė mąstyti, kas juos išdavė ir kaip nukentėjusiosios tėvas gavo vieno iš jų numerį. Per daug ilgai jie nesvarstė ir kažkodėl nusprendė, kad juos išdavė Žilvinas K. O išdavikams, kaip žinia, atleisti nevalia - būtina juos pamokyti.
Nuvykę prie Kovo 11-osios turgavietės, kur tuo metu dirbo Žilvinas, vaikinai jį pasikvietė SMS žinute ir liepė sėstis į mašiną. Teisme vienas per kitą dievagojosi, jog nepamena, kuris sukūrė planą niekuo dėtą Žilviną vežti į Kleboniškio mišką ir ten su juo "išsiaiškinti". Grasindami ginklu, nuvežė Žilviną į mišką, o jau ten iš jo tyčiojosi, spardė, daužė ir grasino, kad jis bus įmestas į upę. Visi penki, apstoję išsigandusį vaikiną ratu, reikalavo nedelsiant pristatyti 2000 litų: 900 - už pagrobtą telefoną, 100 - už benziną M. Duros BMW, o 900 - už "išdavystę". Įbaugintas vaikinas sutiko mokėti visus pinigus, tik prašė jo nemušti. Galop, sumuštą Žilviną jaunieji "gangsteriai" įkišo į BMW bagažinę ir pajudėjo Kauno link.
Bet tuo Žilvino kančios nesibaigė. Netikėtai pasibaigė automobilio degalai ir kol vieni iš gaujos išėjo ieškoti, kur jų gauti, kiti nusprendė, kad Žilvinas pamokytas per mažai: ištraukę jį iš bagažinės, liepė vaikinui gerti vieno iš jo kankintojų... šlapimą. Šiam atsisakius - peršovė koją, smogė į veidą ir sulaužė akinius.
Grįžę į Kauną "ereliai" nepatingėjo sutiktiems pažįstamiems, atidarę bagažinę, parodyti sumuštą savo auką.
Kai pagaliau vis dėlto paleistas Žilvinas nusigavo iki namų, jis, kamantinėjamas artimųjų, papasakojo jiems, ką tekę išgyventi.
Kauno apygardos teismas nukentėjusiam Žilvinui iš visų skriaudėjų priteisė 25 000 litų patirtai neturitinei žalai atlyginti. Po įvykio vaikinas nebegalėjo tęsti mokslų, todėl, juos metęs, išvyko iš Lietuvos.
Įkalinimo bausme teismas nubaudė tik vieną iš 5 susidorojimo dalyvių - vienintelį nusikaltimo dieną buvusį pilnametį M. Durą. Už grotų jis pasiųstas 3 metams ir 3 mėnesiams. Tai jau trečias vaikino teistumas, o antrasis, beje, tiesiogiai susijęs su šia byla. M. Dura buvo nuteistas 6 mėnesiams nelaisvės (ši bausmė atidėta 2 metams) už tai, kad pagrobė iš minėtosios trilykmetės telefoną, kurio susigrąžinimo istorija ir virto dar viena byla. Visiems kitiems "keršytojams" bausmių vykdymas atidėtas 3 metams - atsižvelgiant į tai, kad vaikinai teisme labai gailėjosi.
