Net per laidotuves skambanti gedulinga muzika patenka į autorių ir atlikėjų teisių gynimo lauką, mat atliekama viešai, todėl kainuoja, atkreipia dėmesį Nyderlandų gretutinių teisių asociacijos SENA direktorius Anne Sevinga.
Visuomenė įpratusi laikyti muziką tarytum niekieno ir nemokama, tad kompensavimo mechanizmai kaip tuščios laikmenos mokestis sutinkami nepalankiai ir net priešiškai. „Kodėl jums knieti muzikinį kūrinį pavogti?“ – klausia 20 metų kūrėjų teisių srityje dirbantis profesionalas.
Savo grotuve tikriausiai turiu tik vieną legaliai įsigytą albumą – lietuvių folkroko grupės „Atalyja“. Tiesa, pirkdamas savo „iPodʼą“ sumokėjau tam tikrą mokestį kūrėjams. Kaip pakomentuotume tokią situaciją?
Kalbate apie nedidelę kompensaciją autoriams ir atlikėjams, kuri įtraukta į įrenginio kainą, – tai garbingas susitarimas. Vis dėlto kodėl pats norite įsigyti albumų nelegaliai?
Kiekvienas verslininkas tikisi atlyginimo už savo paslaugas. Jeigu iškviečiu taksi ir noriu, kad ji mane nuvežtų į oro uostą, turiu jam sumokėti už vairavimą. Atėjęs į barą ir paprašęs alaus, turiu už jį atsiskaityti. Tad kodėl jūs nenorite mokėti už muziką?
Juk taip pigu ir paprasta – tiesiog pasiimti!
Bet tai jau vagystė. Vogimas yra priešingas veiksmas kūrybiškumo puoselėjimui ir intelektinės nuosavybės apsaugai. Muzikos industrijoje yra įtraukta daugybė žmonių: tai ne tik gerai žinomi artistai, bet ir choras, studijos muzikantai, dirigentai – visi jie sukuria kūrinį. Kodėl jums knieti jį pavogti?
Sutinku: aš – vagis. Iš kur pats gaunate muzikos?
Savo kompiuteryje turiu daug muzikos, ir ją visą pirkau iš „iTunes“. Taip pat turiu kopijų iš savo paties CD plokštelių. Esu išrankus – klausau 7 ir 8 dešimtmečio dainų.
Jūs teisus sakydamas, kad prieiti prie nemokamų filmų ir nemokamos muzikos lengva. Kodėl turėčiau už kūrinius mokėti, jei gaunu už dyką? Tačiau tai mentaliteto klausimas: jeigu įsisąmonintumėte, ką darote, jeigu pagalvotumėte, kiek žmonių prisidėjo prie kūrinio – kad jie dirbo ne savaites, o mėnesius, kad nuo jų pajamų priklauso ir jų šeimų gerovė, tuomet ar tikrai internete ieškotumėte „download free music“ (liet. „parsisiųsi nemokamos muzikos“)? Kaip jaustumėtės, jeigu su pačiu taip pasielgtų?
Sakykime, jeigu šį interviu su jumis arba net visą savaitraštį kas nors paimtų neklausęs ir išplatintų savo reikmėms, smagu nebūtų.
Taigi, jeigu nuėjęs į knygyną išplėštumėte pirmuosius skyrius ir įtrauktumėte juos į savo knygą, jau kitą dieną apie jus rašytų laikraščiai.
Suprantu, kad gauti nemokamos muzikos galima vieno mygtuko paspaudimu, bet pagalvokime ir apie pagarbą. Mes negalime sustabdyti neteisėtos veiklos, bet pamažėl galime keisti visuomenės požiūrį į nuosavybę. Kompensuodami autoriams ir atlikėjams už kūrinių naudojimą sykiu saugome ir savo kultūrą.
Lietuvoje kartais talkininkaujate Lietuvos gretutinių teisių asociacijai AGATA. Kuo čia įprastai užsiimate?
Tarptautinė fonogramų industrijos federacija (IFPI) manęs paprašė pasidalyti praktine patirtimi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kiek pastebėjau, trys Baltijos šalys turėtų mažiau sąnaudų, jeigu jų asociacijos būtų labiau kooperuotos. Mano tikslas yra padėti joms vienytis.
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija LATGA-A yra padariusi tokių sprendimų, kurie buvo nemaloniai netikėti visuomenei. Nuo tol organizacijos įvaizdis – prastas.
Esu pasakojęs, kaip organizacijos kooperuojasi Nyderlanduose. Anksčiau buvome net priešiški, o šiandien skirtingos asociacijos muzikos naudotojams išrašo vieną sąskaitą (mat dažnai muzikos naudotojai nesupranta, kodėl būna apmokestinami dusyk – pirma autoriams, paskui gretutinių teisių turėtojams). Padarykite taip pat – tegu asociacijos dirba tame pačiame biure ir tegu klientams siunčia vieną sąskaitą.
Tačiau mūsų šalyje neseniai atsiskyrė nuo LATGA-A ir susikūrė antra autorių teisių gynimo asociacija NATA su roko garsenybe Andriumi Mamontovu priešakyje...
Aš jų nesuprantu. Dabar turite tris organizacijas, tad teoriškai muzikos naudotojus gali pasiekti net trys sąskaitos už tą pačią paslaugą. Ką jiems paaiškinsite?
Koks yra tarifas restoranui Amsterdame už grojamą muziką?
Sakykime, 100 kv. metrų baras moka 480 eurų per metus – tai yra tik kapučino puodelis per dieną. Už šią kainą gali naudoti labai svarbų įrankį baro veikloje 24 val. per parą.
Kaip suprantu, pagal Europos teisę darbovietėje negalima klausyti muzikos nemokamai?
Taip, klausytis jos už namų sienų reiškia klausytis viešai, o tai jau apmokestinama sritis.
Bet kas to paiso? Negi taksi vairuotojas savo „darbo vietoje“ negali įsijungti radijo?
Ne, taksistams tai netaikoma – automobilis netraktuojamas kaip vieša vieta. Bet turistų autobusai, valtys, krematoriumai...
Krematoriumai?
Juk laidotuves organizuoti – tai verslas, kurių klientai sumoka už paslaugas, įskaitant muziką.
CV: Anne Sevinga
1975 m. baigė Olandijos fotografijos akademiją
Dirbo fotografu
1982 m. baigė rinkodaros studijas
Dirbo „Polaroid“ ir „Minolta“ rinkodaros skyriuose
1994 m. prisijungė prie asociacijos SENA
Nuo 2004 m. viešojo atlikimo srityje padeda bulgarų, ukrainiečių, portugalų, latvių, lietuvių, graikų, italų organizacijoms
Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (Nr. 17 (79) gegužės 7-13 d.)