Eglė Merkytė
Atsakymas į dėl gimdymų namuose teisiamos gydytojos B. K. atvirą laišką Lietuvos visuomenei
Šios gydytojos rankose neverkia vaikai. Jau vien ką reiškia jos rankų prisilietimas. Tai žino šimtai moterų.
Prokurorams – monstrė, pacientėms – Šventoji
Kai pirmą kartą apsilankiau pas gydytoją B. K., ji man priminė vienuolę, tik vietoj juodo abito vilkinčią baltu gydytojos chalatu. Ir nuolat besišypsančią. Tyliai ir labai švelniai kalbančią. Net pagalvojau sau: „Kažkokia keista...“ Normalu, juk tipinis lietuvis – nuolat piktas ir paniuręs. Interneto erdvėje ne viena buvusi jos pacientė gydytoją vadina Šventąja: „Važiavau iš Klaipėdos į Kauną, nes norėjau gimdyti tik su ja! Ši moteris Šventa, mylinti besąlygiškai ir taip stipriai, kad mums gali būti sunku tai įsivaizduoti.“
Dviejų vaikų mamai Irinai Sabaliauskienei ji taip pat pasirodė išskirtinė: „Dabar Jurgiui – pusantrų metų, ir jo atsiradimas šiame pasauly – ne be gydytojos B. K. pagalbos. Giliai širdyje aš visada jai liksiu dėkinga. Už galimybę dar kartą tapti mama. Jos globalus požiūris į motinystę, apimantis ne tik medicinines, bet ir psichologines bei filosofines žinias, tiesiog užburia. Nedaug tokių plačių pažiūrų šiuolaikinių medikų teko sutikti. Mes su vyru kartais net pajuokaudavome, kad ši gydytoja – ne iš šios planetos, o iš Kosmoso, ji tarsi atitolusi nuo žemiškųjų rūpesčių, su besąlygišku atsidavimu dirba savo darbą. Iš visos širdies. Atrodo, kad jai daugiau niekas neegzistuoja, tik pacientas ir jo problema.“ O prokurorai ir tyrėjai ją pavertė „monstre“...
Žmogiškiausia sutikta gydytoja
Taip ir pasakiau jai po gimdymo: „Gydytoja, Jūs esate vienintelis mano sutiktas Žmogus ligoninėje.“ Kokia mano gimdymo patirtis vienoje iš naujagimiams palankių ligoninių Kaune? Jeigu ne ši gydytoja, būtų daug kartesnė. Visų pirma anksti ryte atvažiavus pasitikrinti, kiek atsivėręs gimdos kaklelis, budėjusi medikė tuoj puolė pildyti dokumentų ir liepė man vilktis ligoninės rūbais. Kodėl? Juk gimdos kaklelis prasivėręs jau / tik 1 cm! Pareiškiau, kad tikrai neliksiu ligoninėje, nes neaišku, kiek laiko tas „atsidarymo“ procesas truks. Be to, mano žiniomis, gimdos kaklelis greičiau atsidarinėja vaikščiojant, o ne gulint ligoninės lovoje (kaip tarybiniais laikais). „Aš jau pildau dokumentus!“ – įsižeidė medikė. Nežinau, ar dėl to, kad prarado pacientę, ar dėl to, kad ši atsisakė paklusti vis dar populiariems tarybiniams metodams. Ir žinote, kas labiausiai gimdymo namuose bei ligoninėse skaudina mus, moteris, ir kodėl saujelė drąsių moterų verčiau ryžtasi gimdyti namuose? Būtent gydytojų nemandagumas, šiurkštumas, nepaisymas gimdyvių poreikių. Juk besilaukiančios moterys tokios jautrios... Dažna ir žodį bijo ištarti, o ką jau kalbėti apie skundus. Erika Švarcienė, viena iš gydytojos B. K. pacienčių, pasakoja: „Kai anksti ryte atvažiavome į priėmimą, vyras, pildydamas dokumentus, paklausė budinčios medikės, ar bus galima ir jam pasilikti kartu su manimi ir kūdikiu. Medikė atrėžė: „Ne, visos palatos užimtos. Be to, jūs krūtų neturite, kūdikio nemaitinsite, žmona po operacijos bus silpna, tad nėra ko jums čia ir būti su ja.“ Man, žinoma, akyse pradėjo kauptis ašaros, kaip per rūką prisimenu, kad medikė klausinėjo apie darbovietę, amžių ir dar kažkokius visiškai nesvarbius dalykus, bet aš jau neatsakinėjau... Galvoje skambėjo tik nuosprendis, kad po operacijos (nes dukrytė pasirinko sėdmeninę padėtį) būsiu atskirta nuo savo kūdikio ir vyro. Tačiau po kelių minučių į kabinetą įėjo gydytoja B. K. Visas pasaulis kitomis spalvomis nušvito pamačius jos giedrą veidą ir patikinimą, kad visas bus gerai, kad niekas mūsų neišskirs ir galėsime būti visi kartu, kadangi vyras po operacijos labai reikalingas.“ Manau, toks gydytojų grubumas – tai sovietinė atgyvena mūsų ligoninėse ir ypač gimdymo skyriuose. Pamenu, visuomet šiurpdavau nuo mamos pasakojimų, kaip ji mane gimdė ant šalto metalinio gimdymo stalo, o šalia gulėjo kita šaukianti gimdyvė. Siaubas! Kai gimdyvės buvo laikomos vos ne mėsos gabalais, negalinčiomis turėti norų ir nuomonės. Anot sveikatos apsaugos ministro patarėjo Arvydo Skorupsko, gimdymas namuose (ir visokie kitokie gimdančių moterų pageidavimai – aut. past.) – tai tik „moteriškių užgaidos“ (LRT laida „Teisė žinoti“, 2013 02 06). Puiki gydytojų požiūrio pasaulin naują gyvybę atvedančios moters iliustracija! Toje pačioje laidoje dalyvavusi Seimo sveikatos reikalų komiteto narė, gydytoja ginekologė Vida Marija Čigriejienė pareiškė, jog „viskas priklauso nuo (ligoninės) vadovo“. Išmesti grubius medikus iš darbo? Beviltiškas reikalas. Juk net mirtiną kalio dozę kūdikiui suleidusi Kauno klinikinės ligoninės slaugė ne tik kad nebuvo atleista, bet pernai jai dar buvo ir premija išmokėta. Aš labai noriu tikėti, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmogiškų gydytojų, tokių kaip B. K. Tik jos dėka man pavyko kažkaip „iškvėpuoti“ paskutiniuosius stipriausius sąrėmius, kai anesteziologė tiesiog rėkė, kad nejudėčiau, nes ji, mat, nepataiko kateterio įstatyti. Vyras suskaičiavo ant nugaros devynis dūrius. Tik šios į pagimdžiusios moters būseną įsijaučiančios gydytojos dėka vyras jau po gimdymo galėjo pasilikti ligoninėje kartu su mumis – nors girdėjau kitų darbuotojų burbėjimą: „Juk nėra vietų.“ Džiaugiuosi, kad tarp kauniečių, ir ne tik, populiarioje ligoninėje pagaliau suremontuotas naujasis korpusas ir įsteigta daugiau šeimos kambarių, kuriuose gali pasilikti ir vyras. (Kai aš gimdžiau, privati palata buvo tik viena.) Verta stengtis, juk į Kauną važiuoja mamos iš Vilniaus, net ir Klaipėdos. Ir žinote dažniausiai pas ką? Pas akušerę ginekologę B. K. Viena iš jos pacienčių: „Gimdėme savo pirmagimę su šia nuostabia Gydytoja. Iš Vilniaus į Kauną važiavome gimdyti vien dėl to, kad norėjome, jog mūsų vaikelį pirmos paliesiančios rankos būtų „švarios“ (t. y. nedariusios abortų) ir tas žmogus turėtų tyrą širdį – juk tai pirmas žmogus, kurį mano vaikas sutinka atkeliavęs į šį pasaulį! <…> Vien jos dėka patyriau gimdymo džiaugsmą ir sakiau, kad visus vaikus gimdysiu tik su ja. Laukiamės vėl. Esu šokiruota ir labai bijau, nes į konvejerį gimdyti tikrai neisiu! Tokių Gydytojų Lietuvoje vos keletas!“ Jeigu mūsų ligoninėse bent šiek tiek daugiau būtų tokių gydytojų kaip B. K., galbūt ir dalis tų moterų, kurios dabar gimdo namuose, nesibaimintų važiuoti ir į stacionarus.
Naujagimiams palanki ligoninė – teorija ir realybė
Iš esmės, tik šios gydytojos (ir apsiskaičiusio tėčio) dėka pirmą valandą po gimimo savo sūnų galėjau pamaitinti pati. Naujagimių skyriuje viena „specialistė“ pasiūlė iš karto duoti mišinuko: „Juk po cezario pieno tikrai nebus!“ Ir visa tai naujagimiams palankioje ligoninėje! Galiu jai pranešti – pusantrų metų sūnų savo pienu maitinu iki šiol. Gerbiamieji biurokratai, įrodykite man, kad viliojančiai skambantys ligoninėms suteikiami vardai nėra tik teorija. Tas pats ir su mūsų puikiais, „įgyvendintos Šveicarijos pagalbos programos“ dėka įrengtais gimdymo skyriais, kuriuose „sudarytos visos sąlygos, kuo palankesnės gimdyvėms“. (A. Skorupskas, LRT laida „Teisė žinoti“, 2013 02 06). Tiesą pasakius, pirmą kartą išvydusi gimdyklą išsigandau – ji vis dar panėšėjo į operacinę (žinau, kad kitose ligoninėse tikrai yra jaukių ir namus primenančių palatų bei gimdyklų). Vonia, sąrėmiams apraminti, pasinaudoti negalėjau, nes ji buvo tik viena – jau buvo užimta. Gal tuomet galiu nueiti į dušą? Atsiprašau, bet ten tik šaltas vanduo... Mano žiniomis, gimdyvei palankios ligoninės Lietuvoje nėra nė vienos. O jeigu dar šalia nėra tokios šiltos, nuo grubios ligoninės aplinkos jautrią būsimą mamą apsaugančios gydytojos kaip B. K., tai gal iš tiesų verčiau gimdyti namuose? Ką ir daro ta saujelė drąsių, apsišvietusių ir atsakingų šeimų.
Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pritariantys labai mėgsta postringauti apie mamų ir naujagimių saugumą. Anot jų, tik ligoninėse gimdyti yra saugu (nors remiantis užsienio šalių patirtimi ir atliktais moksliniais tyrimais, naujagimių mirtingumas mažos rizikos moterims gimdant namuose nesiskiria nuo tokių moterų gimdymų ligoninėje). Gerbiamieji, jeigu Jums taip rūpi mūsų saugumas, tai kodėl jau mažiausiai 20 metų nesprendžiate šios problemos, o kategoriškai atsisakote net diskutuoti apie ją? (A. Skorupskas aiškiai pasakė: „Mūsų dabartinės šešioliktosios vyriausybės programoje nėra numatyta gimdymų namuose reglamentavimo“). Kodėl, jeigu Jums taip rūpi mūsų saugumas, gimdyti namuose leidžiate, tačiau profesionaliems ginekologams ir akušeriams mums padėti draudžiate? Kur logika?
Visame pasaulyje gimdymus namuose priimančios akušerės – „nesveiko proto“?
Gydytoją B. K, kaip minėjo jos kolegos, buvo užvaldžiusi idėja grąžinti gimdymui pirmapradį natūralumą. Tai padaryti nelengva, jeigu išorinė aplinka tam tiesiogiai, ar netiesiogiai, priešinasi. Viešojoje erdvėje dažnai tenka išgirsti apie „tuos iš sektos“. Taip taip, tai apie tokius kaip ji, su ja gimdančias šeimas, apie akušerį ginekologą Romualdą Šemetą ir jo nėštumo mokyklos auklėtinius. Jie, neva, nenormalūs, nes siekia, kad mūsų šiuolaikinėje technokratinėje ir beišsigimstančioje super civilizacijoje naujojo žmogučio atėjimas būtų toks natūralus, koks buvo tūkstančius metų iki mūsų. Iš tokių šviesių užmojų tyčiojasi ne tik pikti interneto komentatoriai, bet ir kai kurie medikai. Ar bandėte kuri nors į ligoninę atvykusi būsima mamytė gimdyti atsitūpusi, nes ši poza laikoma pačia fiziologiškiausia ir natūraliausia vaikeliui ateiti? Nemanau. Nes gydytojui ar akušerei juk nepatogu! Geriau jau ant stalo – pačia fiziologiškai nedėkingiausia gimdymui poza (tarybinių laikų reliktas). O gydytoja B. K. prisitaiko prie bet kokios moters pasirinktos padėties. Nes moteris pati jaučia, o ne gydytojas turi nuspręsti, kokia padėtis jai patogiausia. Tai ar ne todėl tas 1 % moterų renkasi namus, kur jų intuityvių poreikių niekas nestabdo?
Ko čia tos moteriškės purkštauja apie mocartus, smilkalus, pozas, vonias ir baseinus – paklausit. Apsišvietusios šeimos ir tie patys medikai jau seniai žino, kad kai moterys jaučiasi psichologiškai saugesnės, ramesnės, tada ir kūdikiai užgimsta kur kas lengviau, pasitaiko gerokai mažiau gimdymo komplikacijų. O ir vėliau vaikelis geriau vystosi. Be to, vis daugiau psichiatrų pripažįsta, jog gimimo patirtis lemia žmogaus požiūrį į pasaulį, palankumą kitiems žmonėms, optimizmo ir pesimizmo santykį, netgi pasitikėjimą savimi, pajėgumą įveikti savo problemas ir įgyvendinti planus. Todėl moterys ir stengiasi dėl savo kūrinių, o ne tik dėl savo „užgaidų“.
V. M. Čigriejienė pareiškė, kad į namus padėti gimdyvei „sveiko proto ir save gerbiantis ginekologas ar akušeris tikrai neis“ (LRT laida „Teisė žinoti“, 2013 02 06). Tuomet leiskite paklausti, ar visos akušerės, kurios padeda moterims gimdyti namuose Čekijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV ir netgi mūsų kaimyninėse Latvijoje bei Lenkijoje, yra „nesveiko proto“ ar „negerbiančios savęs“? Dauguma Europos šalių ir JAV, kur yra reglamentuotas gimdymas namuose, gyvena „viduramžių“ laikais (mėgstamas Lietuvos gimdymų namuose oponentų pasakymas)?
Profesionalumas savanorystės principu
Kad ir kaip panegiriškai tai skambėtų, gydytoja B.K. iš tiesų yra tiesiogine to žodžio prasme atsidavusi savo darbui – į kiekvieną gimusį kūdikį ji žiūri kaip į didžiausią Dievo stebuklą. E.Švarcienė: „Tikrinant vaisiaus vystymąsi ultragarsu jos veidą papuošia nuoširdžiausia šypsena. „Oi, žiūrėkit, kaip gražiai vartosi, kaip pirštuką čiulpia jūsų vaikelis!“ – kartais atrodo, kad ji net labiau už mus, būsimus tėvelius, džiaugiasi matydama mūsų kūdikį.“ Nėra ji toji užkietėjusi natūralistė „sektantė“, kaip kitiems galėtų pasirodyti. Ji – savo srities profesionalė, sugebanti numatyti galimas nėštumo bei gimdymo komplikacijas ir imtis priemonių jų išvengti. Ji neįkalbinės jūsų atsisakyti epidurinės nejautros, jeigu jūs to pageidausite. Tik pasakys savo nuomonę. Vėlgi, tik jeigu paklausite. Audra ir Eligijus iš Klaipėdos: „Gydytoja B.K. buvo šalia, kai gimė abu mūsų sūnūs. Ji niekada mums nieko neįrodinėdavo, nesmerkdavo. Ir nieko nereikalaudavo. Net ir dabar, kai jai labai reikia pagalbos, ji stengiasi jos niekieno neprašyti”.
Gydytoja nesiūlys jums gimdyti natūraliai, jeigu galimos komplikacijos. Erika, kurios dukrytei Liepai į pasaulį ateiti padėjo gydytoja B. K.: „Niekada negalvojau, kad mano vaikelis gims per cezario pjūvio operaciją. Tačiau... Atvykus į eilinę patikrą gydytoja B. K. pasakė, kad mažoji dar neapsivertusi žemyn galva, tačiau laiko dar turime. Nurodė keletą pratimų, kurie gali padėti jai apsiversti. Po kelių savaičių dukrytė vis dar nebuvo apsivertusi. Gydytoja tikrindama pasakė, kad vaisiaus vandenų jau gana mažai, vaikelis gana didelio svorio, todėl tikimybė, kad apsivers, maža. Gydytoja dar svarstė galimybę gimdyti kojytėmis į priekį (aš labai norėjau gimdyti natūraliai, vien žodis „operacija“ man kėlė šiurpą“), tačiau šios minties atsisakėme dėl per didelio dukrytės svorio. Abi priėmėme sprendimą laukti, kol prasidės gimdymo veikla, ir tada atlikti cezario pjūvio operaciją.“ Taip pat ji niekada negąsdina būsimos mamos įvairiomis baisiomis prognozėmis ir pasekmėmis kaip kad dažnai medikai mėgsta. Ji – nepataisoma optimistė, užkrečianti optimizmu ir kūdikio besilaukiančias šeimas.
Žinoma, galbūt ne visiems patinka gydytoja B. K., kaip ir ne visiems patinka idėja gimdyti namuose. Tačiau kiekviena demokratinė ir civilizuota valstybė, kokia mes save ir laikome, privalo užtikrinti savo piliečiams (net ir mažumai) pasirinkimo laisvę, nes tai, pagaliau, garantuoja ne tik Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, bet ir nacionaliniai teisės aktai.
5 vaikų (tris gimdė ligoninėje, du – namuose) mama Angelė: „Gimdymas namuose įvardytas verslu. Labai skaudu tai girdėti. Aš savo pribuvėjoms nemokėjau nė cento. Pagal seną lietuvių paprotį mes joms dovanojame rankšluosčius ir savo rankomis pagamintus dirbinius. Jei ne mano amžius, šalia tokių žmonių kaip J. Š. ir B. K., gimdyčiau dar bent tris. Ačiū Joms už parodytą kelią, kuriuo toliau eina ir mano dukros. Jos taip pat gimdė namuose. Tris anūkus pasitikau pati kartu su akušerėmis. Tik, žinoma, ne Lietuvoje, o šalyje, kurioje leidžiama moteriai rinktis, kur gimdyti, su kuo ir kaip.“
Negalime tylėti
„Nežinau, kiek turiu laiko, galiu nesulaukti tyrimo pabaigos, todėl nebegaliu tylėti“, – sako gydytoja B. K. savo atvirame laiške Lietuvos visuomenei. Negalime tylėti ir mes. Juk tyrėjų apklausas tenka iškęsti jau penkias chemoterapijas ištvėrusiam žmogui!
Gydytojos pacientė I. Sabaliauskienė: „Ligai atsirasti, ko gero, turėjo įtakos ir gydytojos begalinis atsidavimas savo Artimam, savęs netausojimas, nenustebčiau, jeigu per begalinius darbus (tarp pacientų ji ypač populiari, neatstumia nė vieno besikreipiančio) ir pavalgyti laiku bei pasirūpinti elementariausiais savo pačios poreikiais nespėdavo, nes vis bėgdavo tekina kitų skaudulių slopinti, kenčiantį paguosti, atrodo, įmanytų, į save tavo skausmą sugertų. Stebint nūdienos teisminį procesą prieš B. K., tiesiog netelpa galvoje, kas gali taip elgtis su šia gydytoja, kurios didžiausia nuodėmė – pernelyg didelė meilė savo profesijai ir pacientui. Mieli tyrėjai, leiskit paklausti Jūsų, jeigu į Jus kas nors kreiptųsi su prašymu padėti išgelbėti gyvybę, nejaugi nusisuktumėte motyvuodami tuo, kad tai – nelegalu??? Deja, įstatymo nuostatos kartais nesutampa su žmoniškumo principais, bet kurie iš jų svarbesni??? Jeigu tokį Žmogų, kuris galėtų būti pavyzdžiu ne tik kolegoms akušeriams, ginekologams, bet ir apskritai visiems žmonėms, tąso po teismus už besąlygišką atsidavimą savo profesijai ir meilę žmogui, už visaapimantį globalų požiūrį į gyvybę, už pagalbą gyvybei ateiti į šį pasaulį, tada aš jau nesuprantu gyvenimo prasmės...“
Garsiausios Lietuvos buriuotojos, olimpinės vicečempionės ir planetos čempionės Gintarės Scheidt gimusį mažylį pirmosios taip pat pasitiko gydytojos B. K. rankos: „Tokio žmogaus, spinduliuojančio ramybe ir natūralumu, dar nebuvau sutikusi. Kartu su vyru visada prisimename šią gydytoją kaip atsidavimo savo darbui pavyzdį. Šiuo metu laukiuosi antro vaikelio. Sužinojusi apie mūsų gydytojos ligą labai nuliūdau. Koks gyvenimas neteisingas... Tai buvo viena priežasčių, kodėl apsisprendžiau antrą mažylį gimdyti užsienyje. Šiandien įsitikinau, kad mūsų valstybė dar žiauresnė. Visada gerbiau ir lenkiau galvą prieš tokius žmones kaip gydytoja B. K. Lietuvoje jau ir taip maža tokių specialistų, o toks instancijų elgesys dar labiau skatina emigraciją. Labai labai gaila ir gėda.“
Kodėl esame taip bukai užsidarę (ir deja, ne tik šiuo vieninteliu klausimu)? Čia toks lietuvių mentalitetas? Nejaugi teks laukti, kol užaugs ir iš emigracijos grįš naujos, pasaulio mačiusios, kosmopolitiškesnės, tolerantiškesnės kitų poreikiams ir teisėms kartos? Gydytoja tiki, kad moterys po penkių, dešimties ar penkiolikos metų ir Lietuvoje galės laisvai gimdyti namuose. O ar mes leisime ją prikalti prie kryžiaus dabar už tai, kad mūsų – nebrandžios valstybės – įstatymai tokie nelogiški (gimdyti galima, bet padėti – ne)?
