Lietuviški įstatymai – demokratijos viršūnė, teismai ir antstoliai – uoliausi jos puoselėtojai. Pirmieji leidžia teisinėmis priemonėmis žlugdyti bet kurią bendrovę, antrieji, regis, tik ir stengiasi, kad tokių būtų kuo daugiau.
Nori žlugdyti? Prašom!
Elementarus teorinis žlugdymo scenarijus, kurį praktiškai jau patyrė daugybė verslininkų, rašo „Respublika“.
Įmonė A panūsta sunaikinti konkurentus – įmonę B. Tam visai nebūtina griebtis antiįstatyminių priemonių. Priešingai – tereikia pasinaudoti tais pačiais įstatymais. Pavyzdžiui, kreiptis į teismą ir pareikšti civilinį ieškinį. Jo dydį galima laužti iš piršto.
Tarkim, įmonė A bendrovei B pareiškia 5 mln. litų pretenzijas. Ką daro teismas? Nedelsiant taiko laikinąsias apsaugos priemones: areštuoja įmonės B turtą.
Ne dalį – visą. Net jeigu visas turtas gerokai viršija tuos 5 mln. Niekas nesirenka: areštuojamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės, kartais – sąskaitos, net įmonės vadovų asmeninis turtas.
Teismo nutartį, aišku, galima apskųsti, bet tai jos vykdymo nesustabdo. Taigi kol skundas pasieks kitą teismą, kol bus išnagrinėtas, bendrovės veikla – paralyžiuota. Jokių investicijų, pirkimų, atsiskaitymų su partneriais, kreditoriais. Sukitės, kaip išmanote.
Paralyžiuoja veiklą
Tuomet į procesą įsitraukia antstolis. Manote, kad jį skiria teismas? Ne – jį pasirenka ieškovas. Šiuo atveju – piktybiškai nusiteikusi įmonė A. Kam leisti parinkti kitiems, jei gali pats? Kiti juk gali ir nerasti supratingo ir „teisingo“ antstolio.
Antstolis imasi aprašinėti turtą – už tuos pačius 5 mln. litų. Įmonė B trina rankas ir tikisi, kad pagaliau bus panaikintas areštas visam turtui, bus galima vykdyti normalią veiklą. Tačiau džiaugtis dar per anksti.
Antstoliui nėra kur skubėti. Įstatymuose nėra numatyto konkretaus termino, per kurį jis turi aprašyti įmonės B turtą. Jei antstolis geranoriškas, gal užteks savaitės kitoks. Jei "teisingas" – gali neužtekti ir mėnesio, ir kelių.
Rezultatas pasiektas: įmonė B negali vykdyti veiklos, kasdien patiria nuostolių. Jei tai didelė bendrovė – galbūt ir nebankrutuos. O ką daryti mažoms?
Tiesa, įstatymuose numatyta galimybė iš ieškovų pareikalauti piniginio užstato: tam, kad būtų garantuotas nuostolių, galinčių atsirasti dėl areštuoto turto, atlyginimas atsakovams. Tačiau, kaip „Respublikai“ yra sakiusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, šis reikalavimas nėra būtinas. Jį galima taikyti – galima ir ne. Be to, užstato niekada nereikalaujama pateikti skubiai.
Pasirink tinkamą
Antstolė Neringa Lipeikienė „Respublikai“ sakė, kad teismo nutartys dėl turto arešto būna skirtingos: vienose nurodoma areštuoti visą turtą, kitose – tik kilnojamąjį ar nekilnojamąjį, sąskaitas, lėšas bankuose.
„Teismas, priimdamas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ją išsiunčia į Turto areštų registrą. Tol, kol nutartis registruota ten, formaliai yra areštuotas visas turtas. Išskyrus sąskaitas. Tačiau formaliai įmonė negalėtų nei parduoti automobilių, nei nekilnojamojo turto“, – neslėpė N. Lipeikienė.
Kiek laiko praeina, kol antstolis aprašo turto tik už tokią sumą, kurią nurodė ieškovas? Kitaip tariant, kiek laiko absoliučiai visas įmonės turtas būna areštuotas?
„Nutartys yra vykdomos skubiai. Bet jei vyksta susirašinėjimas, vis tiek užtrunka, – pripažino antstolė. – Yra tokių bylų, kai vykdymas trunka ir metus ar daugiau. Jei yra paprasčiausi, nedideli ieškiniai, nutartys įvykdomos per kelias savaites“.
N. Lipeikienės nuomone, antstoliai nevilkina nutarties vykdymo. „Nežinau, koks galėtų būti antstolio interesas. Galbūt kokie vienetiniai atvejai ir yra, bet juk antstolis irgi gali nukentėti. Jei dėl antstolio tyčinių veiksmų įmonė patiria žalą, ji gali kreiptis į teismą. Tokiu atveju antstoliai, skirtingai nuo valstybės tarnautojų, kurie niekuo neatsako, atsako savo asmeniniu turtu“, – teigė N. Lipeikienė.
Kaip tikėti valstybe?
„Be abejonės, jei yra nesąžiningi ieškovai, tiek ir teisėjai, kurie žiūri tik iš formalios pusės, nuostolių pridaryti tikrai galima. Tai labai realu. Tokiems atvejams turėtų būti numatyti sprendimai. Kad ateityje tokių būtų kuo mažiau arba kad visai būtų jų išvengta“, – „Respublikai“ tvirtino Robertas Dargis, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas.
Jo žodžiais, dar blogiau būna tuomet, kai verslininkus, prisidengdama viešuoju interesu, ima žlugdyti pati valstybė. Tai LNTPA nariai jau patyrė.
„Kai pagal galiojančius detaliuosius planus ir leidimus buvo pastatyti namai, pradėti realizuoti gyventojams, o prokuratūra kreipėsi į teismą gindama „viešąjį interesą“. Panaikino detalųjį planą, leidimą statybai ir namas de facto tapo nelegalus“, – pasakojo R. Dargis.
Jo teigimu, verslininkai į projektą buvo įdėję apie 70 mln. litų. Dabar pardavinėti butų nebegali – nes leidimas negalioja. Jie buvo priversti grąžinti pinigus žmonėms, nutraukti sutartis. Verslininkai moka bankams palūkanas už kreditus, yra skolingi rangovams, kompanijai keliama bankroto byla už įsipareigojimų nevykdymą.
„Klausiu prokurorų – ką daryti? Sako, formaliai galima paduoti į teismą savivaldybę – esą ji kalta dėl šių nuostolių. Kuri savivaldybė turės, kaip išmokės 80 mln.? Situacija be išeities, tie žmonės – vos ne ant savižudybės ribos ir nebežino, ką daryti“, – piktinosi LNTPA prezidentas.
Jis pabrėžė: tokie atvejai šalyje – ne vienetiniai. „Pas mus išties trūksta sveiko proto kriterijų, žiūrima tik formaliai. Eidami tokiu keliu mes tik griauname pasitikėjimą valstybe. Apie kokias investicijas į ją, pasitikėjimą ir ateities planavimą tuomet gali būti kalbama? Ką ir kalbėti apie kriminalinius atvejus, kai susidoroti nori konkurentai, jei pati valstybė tokius dalykus krečia?“ – stebėjosi R. Dargis.
Komentaras
Julius Veselka,
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas
Jei kalbame apie darbdavių ir darbuotojų santykius – įstatymuose viskas gerai. Nes darbdaviai neretai linkę piktnaudžiauti. Jei uždrausime areštuoti tam tikrą turto dalį, įmonė greitai jokio turto „nebeturės“, su žmonėmis nebeatsiskaitys. Jei kalbame apie įmonių tarpusavio santykius, atvejus, kai viena tyčia stengiasi sužlugdyti kitą, – kas kita.
Šiuo atveju įstatymo pataisos galbūt iš tikrųjų būtų reikalingos. Nes jeigu konkurentas specialiai siekia sužlugdyti, reikia nustatyti tokią atsakomybę, kad jis pats ir nukentėtų. Mano galva, jei sužlugdei mano įmonę už milijoną ir pats turi milijoną, turi man padengti visus nuostolius. Jei reikia, aš perimu tavo firmą. Ir dar prisiteisiu moralinę žalą.
Tomas Beržinskas
