Prieš trejetą metų Europos Žmogaus Teisių Teismo išteisintas Ukrainoje kalintis Stanislavas Lucenka (34 m.) vis dar tebelaukia, kol bus paleistas į laisvę. Šios šalies teisėtvarka neskuba atkurti teisingumo ir peržiūrėti jo baudžiamąją bylą.
Liudininkas virto žmogžudžiu
S. Lucenka beveik trečdalį savo gyvenimo yra praleidęs už grotų už nusikaltimą, kurio nepadarė. Šiuo metu S. Lucenka tebėra kalinamas vienoje Lvovo srities pataisos darbų kolonijoje. Ukraina formaliai sutiko su Strasbūro teismo sprendimu ir išmokėjo S. Lucenkai 2000 eurų kompensaciją, bet į laisvę taip ir nepaleidžia.
Kaip papasakojo per vieną interviu pats S. Lucenka, 1995 metų lapkričio 13-ąją, tuo metu būdamas studentas, Donecko pakraštyje prie geležinkelio tilto jis laukė savo draugo ir atsitiktinai tapo nusikaltimo liudininku – buvo nušautas vietos verslo magnatas. Iš pradžių S. Lucenka buvo apklaustas kaip liudininkas, bet jau po poros dienų jam buvo pateikti kaltinimai organizavus nusikaltimą ir nužudžius tą verslininką.
Pagal tyrėjų versiją, nužudyti verslininką užsakęs jo paties vairuotojas, pažadėjęs S. Lucenkai sumokėti 12 000 dolerių. Iš pradžių vairuotojas patvirtino tai, ką norėjo girdėti tyrėjai, bet jau po keleto dienų savo parodymų atsisakė ir paaiškino, jog S. Lucenkai kaltę suversti liepę teisėsaugininkai.
Išteisintas ir vėl nuteistas
Tardymo izoliatoriuje S. Lucenka praėjo pragaro kančias, vis dėlto nepripažino kaltės. Po papildomo tyrimo Donecko srities teismas jį išteisino. S. Lucenka išvažiavo į Uzbekistaną, įsidarbino traktorių gamykloje, buvo išrinktas į direktorių tarybą ir apie jokius teismus nebegalvojo. Tuo tarpu tėvynėje jam panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir paskelbė tarptautinę paiešką...
2002 metais S. Lucenka atėjo į Ukrainos pasiuntinybę pasikeisti dokumento nuotraukos ir tuoj pat buvo areštuotas. Naujasis teismo nuosprendis, pagrįstas to paties vairuotojo paneigtais įrodymais (beje, šis žmogus 1996 metais dingo be žinios), buvo griežtas – 13 metų laisvės atėmimo.
S. Lucenka nuosprendį apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui ir 2008 metais buvo išteisintas. Dėl to kalėjimo prižiūrėtojai ėmė S. Lucenkai keršyti. „Mušdavo, neduodavo vaistų, neleisdavo susitikti nei su advokatais, nei su artimaisiais, pakišdavo draudžiamų daiktų. Iš protesto aš paskelbiau bado akciją ir užsisiuvau burną, kad nemaitintų per prievartą“, – prisimena S. Lucenka.
Žmogaus teisių gynėjas Olegas Micikas tvirtina, jog S. Lucenkai keršyta už tai, kad jis išdrįso savo teises ginti Europoje. „Sistema nenori pripažinti savo klaidų, – sako teisininkas. – Kai Aukščiausiasis Teismas peržiūrės S. Lucenkos bylą, jam turės sumokėti dar vieną kompensaciją“.
Nuteisti nekaltai
Tai ne pirmas kartas, kai Temidės tarnai Ukrainoje neskuba peržiūrėti sufabrikuotų bylų, o kalėjimų vadovybė neišleidžia į laisvę žmonių, kuriems visi kaltinimai panaikinti. Priminsime neseną atvejį.
2008 metais Dnepropetrovsko srities teismas kalėti iki gyvos galvos nuteisė vadinamąjį „Pologų maniaką“ – 54 metų buvusį vidaus reikalų sistemos darbuotoją Sergejų Tkačių. Pavyko įrodyti, kad šio serijinio žagintojo ir žudiko aukomis tapo 36 moterys ir mergaitės (kelios liko gyvos). Manoma, jog tikrasis aukų skaičius gali siekti gerokai daugiau kaip 100.
Anksčiau už šiuos nusikaltimus be kaltės buvo nuteista dešimt vyrų. Vienas iš jų, Pologų miestelio gyventojas Maksimas Dmitrijenka, iki šiol tebekali. Dar vieno nekaltai apkaltinto žmogaus – Jakobo Popovičiaus – artimieji dvejus metus ieškojo teisybės.
Ukrainos valdžia J. Popovičių jau išleido į laisvę. Jis buvo nekaltai nuteistas už išžaginimą ir nužudymą, o netgi kai tikrasis nusikaltėlis buvo sugautas ir nuteistas, J. Popovičių dar keletą metų laikė už grotų. Šiuo metu nukentėjusysis ir jo artimieji bando prisiteisti kompensaciją už sufabrikuotą bylą ir kolonijoje be kaltės praleistus metus.
Dabar J. Popovičiui 22 metai. Turėdamas vos 14 metų, jis buvo nuteistas kalėti 15 metų už savo pusseserės išžaginimą ir nužudymą. Kaip vėliau paaiškėjo, šį nusikaltimą, kaip ir daugelį kitų, įvykdė buvęs milicijos tardytojas S. Tkačius.
Didžiausias Ukrainos maniakas
„Pologų maniako“ byla laikoma viena gėdingiausių Ukrainos teisėtvarkos bylų. S. Tkačius, kilęs iš Zaporožės krašto Pologų miesto, aukų skaičiumi pranoko visus kitus Ukrainos žudikus maniakus. Per tardymą S. Tkačius prisipažino nukankinęs 100 žmonių. Tiesa, pareigūnams pasisekė įrodyti, jog jų buvęs kolega tikrai išžagino ir nužudė 29 mergaites ir moteris nuo 6 iki 18 metų.
Šokiruoja tai, jog beveik už kiekvieną S. Tkačiaus įvykdytą ir teisme įrodytą nusikaltimą už grotų jau sėdėjo... kitas nuteistasis. Paaiškėjo, jog Zaporožės ir Dnepropetrovsko sričių milicininkai tiesiog „išmušinėdavo“ prisipažinimus ir ilgiems metams sodindavo už grotų nekaltus žmonės. Teisėsaugininkai net nesivargino ieškoti tikrųjų nusikaltėlių – čiupdavo pirmus pasitaikiusius, dažniausiai aukų artimuosius. Štai Vladimiras Svetličnas buvo sulaikytas kaip įtariamasis savo devynmetės dukters išžaginimu ir nužudymu. Nelaukdamas teismo nuosprendžio, jis pasikorė Dnepropetrovsko tardymo izoliatoriuje.
Taigi 10 tariamų nusikaltėlių buvo nuteisti ir atliko bausmes už S. Tkačiaus įvykdytus nusikaltimus.
1997 metais už nepadarytą nusikaltimą buvo nuteistas Igoris Ryžovas. Kai jį teisė, Ukrainoje dar nebuvo panaikinta mirties bausmė – nuo sušaudymo išgelbėjo advokatai. Į laisvę jis išėjo po 10 metų.
Skelbiant nuosprendį „Pologų maniakui“, į laisvę išėjo dar du nekaltai nuteisti žmonės, o dar 6 tebekalėjo už S. Tkačiaus nusikaltimus.
Privertė prisipažinti
Kaip byloja ikiteisminio tyrimo medžiaga, paauglė Jana Popovič dingo 2002 metų spalio 23-iąją. Kitą dieną žiauriai sudarkytas jos kūnas buvo surastas nendryne.
Aštuntoką J. Popovičių milicininkai išsivedė iš anglų kalbos pamokos ir iš karto ėmė spausti, kad jis prisipažintų nužudęs savo giminaitę. Mat jo mokytojas buvo pranešęs milicijai, jog būtent J. Popovičius pasiūlė aukos ieškoti nendrėse po tiltu. Kriminalistų logika buvo paprasta – jei paauglys parodė, kur ieškoti, vadinasi, jis ten auką ir paslėpė.
J. Popovičiaus motina Galina Popovič papasakojo, jog milicininkams greitai pavyko jį įbauginti – jie pagrasino susidorosią su jo namiškiais. „Ne, mano sūnaus jie nemušė. Dvi paras jam neleido miegoti, grasino smurtu, pūtė cigarečių dūmus į veidą, užtaisinėjo pistoletus, – prisiminė motina. – Sūnus laikėsi, bet pareigūnai pagrasino, kad, jeigu neprisipažins, susidoros su tėvais. Tuomet sūnus išsigando ir surašė viską, ką jie liepė.“
J. Popovičius iš tikrųjų nebuvo bailus, todėl milicininkai pagrasino, jog sumuš motiną, suspardys tėvą. Vaikinas nė nesuabejojo, kad taip gali atsitikti, nes apie „mentų“ savivalę buvo daug rašoma ir kalbama.
Tėvas, buvęs lakūnas, J. Popovičiui buvo autoritetas. Moksleivis irgi svajojo tapti karo lakūnu. Išsigandęs dėl tėvų likimo, J. Popovičius prisipažino, kad esąs įvykdęs žvėrišką nusikaltimą, ir buvo nuteistas 15 metų kalėti.
Teisme vaikinas tvirtino, jog labai mylėjęs pusseserę, o iš tiesų buvęs priverstas prisipažinti tai, ko nepadaręs. Vis dėlto niekas nesiklausė „vaikėzo išsigalvojimų“ apie milicininkų savivalę ir grasinimus.
Kai Ukrainos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti nuosprendį, Popovičių šeimai teko bėgti iš Pologų, mat kitų panašiai nužudytų mergaičių artimieji ketino keršyti. Jų nesulaikė net tai, jog Popovičiai patys buvo netekę artimo žmogaus – Janos.
Nesiliovė žudęs
Taigi Popovičių šeima apsigyveno toli nuo Pologų – Žitomire. O lygiai po metų nuo Janos žūties Pologuose vėl prasidėjo šiurpūs nusikaltimai. Pirmiausiai vietiniame vandens kanale buvo aptiktas išprievartautos trylikmetės lavonas, vėliau buvo išžagintos ir nužudytos dar 5 vietinės moksleivės.
Nusikaltimų braižas buvo panašus, bet vietiniai kriminalistai atkakliai neigė, jog Pologuose siaučia žudikas maniakas. O jei tai ne maniako darbas, tai kiekvienu atveju būtina nustatyti vis kitą nusikaltėlį... „Milicijos mėsmalė“ ėmė suktis dar greičiau.
2005 metų vasarą vienai Pologuose išžagintai mergaitei per stebuklą pavyko likti gyvai. Pagal jos pasakojimą milicininkai sudarė maniako fotorobotą. Bet ir po to, kol buvo sugautas, S. Tkačius dar suspėjo nužudyti 3 aukas. Tų pačių metų viduryje dingo dvylikmetė, rugpjūčio pradžioje dykynėje buvo surastas jaunos moters lavonas, o kitą dieną aptiktas išžagintos ir nužudytos devynmetės moksleivės kūnas.
Nužudytos mergaitės draugės prisiminė „dėdulę“, kuris sukiojosi aplink jas paplūdimyje... Ši detalė ir atvedė kriminalistus pas S. Tkačių.
Sulaikytas „Pologų maniakas“ iš karto parodė šulinį, į kurį sumesdavo savo aukas, papasakojo tokių detalių, kurias galėjo žinoti tik žudikas. Jis taip pat nupasakojo, kaip susidorojo su Jana Popovič – užklupo dykynėje prie sugriuvusio plytų fabriko, prisėlino ir pasmaugė. Paskui dviračiu jau negyvą mergaitę parsivežė namo ir atliko lytinį aktą.
Kad sumėtytų pėdas ir milicija jo nesusektų, S. Tkačius aukas rinkdavosi ir kitose Ukrainos vietose. Tačiau per trejetą metų vien Pologuose, įtikėjęs nebaudžiamumu, maniakas žvėriškai nužudė 9 mergaites.
Mundurų gelbėjimas
Kai buvo areštuotas S. Tkačius, Ukrainos teisėsaugos struktūros puolė į paniką. Maniako prisipažinimas galėjo smarkiai pakenkti ir prestižui, ir karjerai. Surengę spaudos konferenciją, mundurus su daugybe žvaigždučių vilkintys pareigūnai pareiškė – girdi, visi, kurie yra nuteisti, esantys nuteisti teisingai, nesvarbu, kas kokią kaltę dabar prisipažįsta.
„Kai tik sužinojome, kad S. Tkačius suimtas ir prisipažino, iš karto kreipėmės į Zaporožės prokuratūrą, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms būtų peržiūrėta sūnaus byla, – prisimena J. Popovičiaus motina Galina. – Vis dėlto mums pareiškė, kad maniakas dar nenuteistas, tad sūnus ir toliau sėdės kalėjime.“
Tyrėjai aiškino taip – bausmės be nusikaltimo neskiriamos. Ir tuo bandė įtikinti visuomenę. Net pats Zaporožės srities prokuroras viešai dėstė, kad J. Popovičiaus kaltė esanti įrodyta, o S. Tkačiaus prisipažinimas nužudžius Janą – tik pliurpalai. Girdi, tokiam maniakui tas pats – viena auka daugiau ar mažiau.
Biurokratinės pinklės
Ir vis dėlto Generalinė prokuratūra Aukščiausiąjį Teismą paprašė peržiūrėti vyrų, nuteistų už nusikaltimus, kuriuos iš tikrųjų įvykdė S. Tkačius, bylas. Tarp jų buvo ir J. Popovičiaus byla. Tada prokurorai „prisiminė“ daugybę neatitikimų ir netikslumų. Pasirodo, kažkodėl nebuvo atsakyta, iš kur ant nužudytosios kūno atsiradę žilų plaukų, jei J. Popovičiui – tik 14 metų ir jis neturi nė vieno žilo plauko. Kažkodėl niekam nerūpėjo liudytojas, kuris buvo matęs senyvą žmogų, dviračiu per dykynę vežantį didelį juodą maišą...
Net metus Aukščiausiasis Teismas sprendė, ką daryti su J. Popovičiaus byla, kol galų gale atsisakė ją nagrinėti.
Nuteistojo vaikino tėvai nusiminė. „2008 metais buvome pakviesti į Maskvą ir dalyvavome laidoje „Tegul kalba“, – pasakoja Galina Popovič. – Kartu dalyvavo trys vyrai, kurie kalėjo už S. Tkačiaus padarytus nusikaltimus, ir Olga, likusi gyva maniako auka, pagal kurios parodymus buvo sudarytas fotorobotas. Visi palaikė mus ir tvirtino, jog teisybė turi triumfuoti...“
Prieš paskutinįjį skandalingosios bylos svarstymą Galinai Popovič skambino anonimai ir reikalavo parašyti pareiškimą, kad neturinti jokių pretenzijų nei milicijai, nei prokuratūrai, nei teismams. Antraip, tvirtino anonimai, ji niekada nebeišvysianti savo sūnaus laisvėje, arba dar blogiau – kalėjime jam „gali kas nors atsitikti“.
Tačiau Galina, kaip ir kiti Popovičių šeimos nariai, nepasidavė – ir pasiekė, kad 2010 metų pabaigoje Ukrainos Aukščiausiasis Teismas panaikintų J. Popovičiui visus kaltinimus.
2011 metų pabaigoje J. Popovičių išleido iš „zonos“. Be paso, tik su pažyma, jog paleistas iš kalėjimo. Taigi vaikinas tegalėjo įsidarbinti medkirčių brigadoje – ką jau ten svajoti apie lakūno karjerą...