Trečiadienį Seime surengtame forume „Civilinė partnerystė Lietuvoje – galimybės ir perspektyvos“ diskutuota apie lygių teisių ir galimybių užtikrinimą, teisinius partnerystės įsigaliojimo aspektus, socialinius, kultūrinius ir ekonominius iššūkius.
„Norėčiau, kad partnerystę vertintume ne kaip priešpriešą santuokos pagrindu sudarytai šeimai. Kai įžvelgiamas pavojus santuokai – tai yra stereotipas, niekuo nepagrįsta fobija. Kaip susituokusiai šeimai iškils pavojus, jei du žmonės, sudarę partnerystės sutartį, galės šioje visuomenėje gyventi ir turėti pagrindines savo teises bei pareigas? Partnerystė yra kur kas paprastesnis būdas įteisinti santykius – tai leistų greičiau ir sklandžiau spręsti iškylančius turtinius, socialinius, vaikų priežiūros klausimus, jeigu žmonės dėl kokių nors priežasčių nebūtų linkę sudaryti santuokos“, – forume akcentavo įstatymo pataisų iniciatorė D. Kuodytė.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas Vytautas Mizaras forume pabrėžė, kad šiandien nebeprasminga kelti klausimą, ar reikia Lietuvoje įteisinti partnerystės institutą. Profesoriaus įsitikinimu, į ši klausimą atsakyta dar 2000 metais, kai šalies Civiliniame kodekse buvo įtvirtintos nuostatos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos. Nors šios nuostatos tebegalioja, jos neveikia arba skirtinguose teisės aktuose taikomos chaotiškai.
Anot V. Mizaro, yra aiškus poreikis šį teisinį chaosą pašalinti, nes šiandien skaičiuojama virš 200 įstatymų, kuriuose vartojamos skirtingos sąvokos – „sutuoktiniai“, „sugyventiniai“, „partneriai, kurie gyvena įregistravę partnerystę“ ar „asmenys, kurie yra sudarę susitarimą tuoktis“.
„Lietuva turėtų sekti teisinių demokratinių Vakarų valstybių pavyzdžiu ir nebenagrinėti, ar partnerystę reikia įteisinti – tai yra faktas, dabar turime kelti klausimą „kaip?“. Šeimos statusą gali sukurti ne tik valstybė, bažnyčios apeigos ar palaiminimas, bet ir susitarimas – sutartis tarp dviejų žmonių. Nėra svarbu, kaip šis susitarimas yra „įforminamas““, – sakė profesorius V. Mizaras.
Teisės ekspertas forume taip pat atkreipė dėmesį, kad partnerystės atveju reikėtų kalbėti ne tik apie įgyjamas žmonių teises, bet ir tam tikras pareigas valstybei.
„Valstybei turėtų rūpėti, kaip šios pareigos yra vykdomos. Kita vertus, ar teises ir pareigas valstybėje turėtų turėti tik santuokos pagrindu gyvenančios šeimos? Pozityvioji valstybės pareiga yra įvertinti ir ne santuokoje esančius santykius – to šiuolaikiniame pasaulyje negalime ignoruoti“, – teigė profesorius V. Mizaras. Jo manymu, reikėtų ne ieškoti skirtumų tarp santuokos ir partnerystės, bet susitelkti į panašumus, gerbti bet kokiu pagrindu atsirandantį šeimos gyvenimą.
Seime surengtame forume dalyvavo Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, Teisingumo ministerijos, nevyriausybinių ir jaunimo organizacijų atstovai, akademikai. Forumą inicijavo nevyriausybinė jaunimo organizacija Lietuvos liberalus jaunimas ir Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos, Žmogaus teisių komiteto narė D. Kuodytė.
2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo, be kita ko, buvo pabrėžta, kad pagal Konstituciją yra saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, tarp jų – santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurios yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
