Aštuoni kalėti iki gyvos galvos nuteisti mūsų šalies piliečiai Lietuvą dėl kankinimo apskundė Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT). „Akistata“ tęsia pasakojimą apie šių nuteistųjų nusikaltimus.
Griežta bausmė
Jau pasakojome, už kokius nusikaltimus nuteisti skundą EŽTT parašę Kęstutis Matiošaitis, Juozas Maksimavičius, Stanislovas Katkus, Vladas Beleckas, Rolandas Lenkaitis. Dar vienas jų – Aidas Kazlauskas, kurį Šiaulių apygardos teismas už vieną nužudymą 1995 metais nuteisė mirties bausme.
Tuo metu A. Kazlauskui buvo 27 metai. Jis buvo nuteistas už tai, kad gerokai apgirtęs vieną naktį Radviliškyje apiplėšė butą. Ryte dalį vogtų daiktų pardavė, o pinigus pragėrė. Kai vėl prireikė pinigų, prisiminė, kad Arimaičių kaime gyvena vienišas senukas Feliksas. Sėdo ant dviračio ir numynė į Arimaičius. Ganykloje, atokiau nuo ūkinių pastatų palikęs savo transporto priemonę, tamsoje prisiartino prie gyvenamojo namo ir ėmė laukti išeinančio šeimininko.
Kai iš tvarto išėjo Feliksas, A. Kazlauskas, prisėlinęs iš užnugario, du kartus jam sudavė kirviu per galvą. Senukas nuo tų smūgių pargriuvo. Užpuolikas bandė išlaužti duris, tačiau jos nepasidavė. Atsegęs diržą bandė užpultojo kišenėse ieškoti raktų. Jų neradęs vėl ėmėsi durų. Tuo metu atsipeikėjęs senukas kiek leido jėgos bandė šauktis pagalbos, tačiau iš lūpų sklido tik dejonės. Jas išgirdęs Aidas vėl kirto į galvą. Feliksas nutilo. Tuomet Aidas pamatė prožektorių šviesas ir link jo einančius žmones. Teko nešti kudašių. Pabėgęs iš sodybos (dviratį taip ir paliko ganykloje), jis pirmiausia išmetė savo pirštines, paskui kūdroje prie Linkaičių kaimo nuskandino kirvuką, sunaikino kitus įkalčius.
Tuo metu į Felikso kiemą atskubėję kaimynai rado kraujo klane gulintį sodybos šeimininką. Teismo medicinos ekspertai suskaičiavo, kad senukui į galvą buvo suduota 11 smūgių. Nužudytąjį pažinoję sakė, kad Feliksas buvo neturtingas žmogus ir plėšti jo tikrai nebuvo ko.
Kadangi A. Kazlauskas praeityje jau buvo 4 kartus teistas už vagystes, nuolat girtavo, teismas nusprendė, kad jis ypatingai pavojingas visuomenei ir nuteisė sušaudyti. Tuo metu Lietuvoje buvo žmogžudysčių bumas, tad teismai žudikus teisė gan griežtai. Statistika ištikrųjų buvo kraupi. Jei sovietmečiu žmogžudystės buvo retas nusikaltimas, tai atkūrus nepriklausomybę jos pasipylė kaip iš gausybės rago. 1990 metais šalyje buvo užregistruotos 224, 1991 – 260, 1992 – 303, 1993 – 480, 1994 metais – net 523 žmogžudystės. Todėl teismai tuo metu dirbo atsiraitoję rankoves ir žudikų nesigailėjo.
Nužudė kalinį
A. Kazlauskas nuosprendį apskundė ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai mirties bausmę jam pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. Tačiau ir toliau jo gyvenimas nebuvo įprastas.
Jis buvo vienas iš pirmųjų kalinių, kuris bausmės atlikti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (tuo metu –Pravieniškių 2-ieji pataisos namai) specialų sektorių, kur režimas žymiai švelnesnis. Tačiau ten kalėti jam nepatiko. Paradoksas, tačiau tuo metu Bausmių vykdymo įstatymas nenumatė, kad kalinys savo paties prašymu galėtų būti grąžintas atgal. Tuomet A. Kazlauskas su su kitu nuteistuoju, taip pat iki gyvos galvos, Gražvydu Jurkšaičiu mėgino nužudyti likimo draugą.
2005-ųjų balandžio 25-sios rytą, paėmę peilį, samtį ir metalinį strypą G. Jurkšaitis su A. Kazlausku pasislėpė tualete ir laukė, kol pasirodys kitas nuteistasis Aidas Vaidelis. Sumuštam A.Vaideliui pavyko pabėgti nuo užpuolikų, medikai jo gyvybę išgelbėjo. Kauno apygardos teismas abu nužudymu kaltintus vyriškius, jau ir taip atliekančius laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, nuteisė dar 12 metų nelaisvės. Nors iš esmės pastarasis nuosprendis jų gyvenime jau nieko nebekeitė, abu nuteistieji parašė apeliacinius skundus.
Pakeitė įstatymą
G. Jurkšaitis teigė, jog nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu ir prašė jį išteisinti. Nuteistojo nuomone, jis yra neparankus asmuo pataisos namuose, kadangi dažnai skundžiasi įvairioms institucijoms ir žmogaus teises ginančioms organizacijoms, todėl ir buvo apkaltintas šio nusikaltimo padarymu, norint, jog jis iš pataisos namų būtų perkeltas į griežtesnio režimo įkalinimo įstaigą – kalėjimą. Tuo tarpu A. Kazlauskas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis iš anksto planavo nužudyti A. Vaidelį tam, kad būtų grąžintas į Lukiškių kalėjimą ir niekada nebūtų išleistas į laisvę. Tardamas paskutinį žodį Kauno apygardos teisme jis teigė tikįs, kad teismas jį teis ir nuteis, uždarys į kamerą ir raktą nuo jos durų išmes. Vylėsi, kad bus nuteisiamas be teisės išeiti į laisvę. A. Kazlauskas apeliaciniame skunde teigė, jog kaltinimai G. Jurkšaičiui nepagrįsti, prašė likimo draugą išteisinti, o pačiam skirti dar griežtesnę nei 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė nuteistųjų skundus, tačiau sugriežtino režimą – abu nuteistieji iš pataisos namų iškeliavo atgal į Lukiškių kalėjimą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, skelbdama savo sprendimą šioje byloje, pareiškė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančios įrodymus, tiksliai nustatė faktines aplinkybes. Griežtinti bausmės A. Kazlauskui jo paties prašymu Apeliacinis teismas negali. Tai galėtų būti padaryta tik esant prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo prašymui. Tačiau po to Bausmių vykdymo įstatymas buvo pakeistas, tad dabar perkelti į Pravieniškes įkalintieji iki gyvos galvos gali prašytis sugrąžinami į Lukiškių kalėjimą.
O štai, kad skundą Strasbūrui surašė ir A. Kazlauskas, kiek nelogiška. Dar neseniai jis teismo prašė, kad jį įkalintų visam gyvenimui, o dabar skundžia Lietuvą, kad nėra galimybės įkalintam iki gyvos galvos anksčiau išeiti į laisvę.
Pritrūko narkotikų
Strasbūrui Lietuvą apskundusiam Piotrui Gervinui Lukiškėse dar kalėti ir kalėti. Iki gyvos galvos šis jaunas vyras buvo nuteistas 2010 metais. Klaipėdos apygardos teismas tokią bausmę jam skyrė už dviejų garbaus amžiaus giminaičių nužudymą. Pritrūkęs pinigų kvaišalų dozei klaipėdietis taip įširdo ant savo močiutės brolio, kad kirviu užkapojo ir senuką, ir jo žmoną.
Afanasijus M. (84 m.) tuo metu kaip tik buvo baigęs gydymą reabilitacijos įstaigoje po širdies operacijos. Senolis jautėsi neblogai. Kaip ir pora metų jaunesnė Jelena Ž. Pagyvenusi pora lankydavosi sentikių maldos namuose, draugiškai sutardavo su senolio sesers šeima. Afanasijaus M. dukra, nors ir žinodama, kad senukai dar palyginti yra sveiki, vis tiek jiems paskambindavo beveik kiekvieną rytą. Tą kovo rytą senoliai neatsiliepė, o kai moteris nuėjo pasižiūrėti, kas gi atsitiko tėvui, durų niekas neatidarė. Tuomet buvo iškviesti policijos pareigūnai. Įėję į butą jie rado abu senukus užkapotus kirviu. Iš buto buvo dingęs mobiliojo ryšio telefonas, 3000 litų bei brangi Jelenos Ž. aukso grandinėlė su sentikių stiliumi pagamintu kryželiu.
Pareigūnai iškart įtarė, kad žudikas yra savas. Įtarimai krito ant Afanasijaus M. sesers anūko narkomano P. Gervino (tuo metu 21 m.). Vėliau ir paaiškėjo, kad jis atėjo pas giminaitį pasiskolinti pinigų. Tačiau vaikinas dar buvo negrąžinęs ankstesnės skolos, todėl senolis nesutiko duoti 100 litų. Tuomet P. Gervinas čiupo nuo stalo virtuvinį peilį ir ėmė badyti juo senuko kūną. Badė kaip išprotėjęs tol, kol nulūžo peilis. Kraujais paplūdęs Afanasijus M. šiaip ne taip nuėjo į vonią, kur laikė kirvį ir bandė apsiginti, tačiau žudikas labai lengvai kirvuką atėmė ir juo užkapojo abu senukus.
Kai pareigūnai pagavo žudiką, pinigų jis jau nebeturėjo. Pagrobtuosius pinigus P. Gervinas tą pačią dieną išleido naujiems rūbams, mat tie, kuriuos dėvėjo nusikaltimo metu, buvo kruvini. Likusią sumą išleido kvaišalams.
9 klasių išsilavinimą turintis, niekur nedirbantis, anksčiau tris kartus teistas bei daugybę kartų baustas administracine tvarka narkomanas buvo pripažintas pavojingu visuomenei.
Tyrimo metu jis jokios atgailos dėl savo veiksmų neparodė ir kaltę pripažino iš dalies – esą sudavė ne tiek smūgių, kiek suskaičiavo ekspertai.
P. Gervino motina ir patėvis tikino teismą, kad sūnus yra gero būdo, bet klystkeliais nuėjo per blogus draugus. Bėdos dėl vaikino elgesio prasidėjo dar tada, kai jam tebuvo 10 metų. Klijai tapo pirmu svaiginimosi būdu, o netrukus paauglys perėjo prie stipresnių kvaišalų.
Motina bandė sūnaus elgesį taisyti ir išsiuntė jį į Vėliučionių nepilnamečių socializacijos centrą, o vėliau ir gydyti nuo kvaišalų priklausomybės. Tačiau visa tai negelbėjo.
Pašiurpino Panevėžį
Dar vienas kalinys, vos per trisdešimt perkopęs Edmundas Svotas, Panevėžio apygardos teismo iki gyvos galvos buvo nuteistas 2010 metais.
2009-ųjų vasario 27-osios vakare, apie 19 valandą, Beržų gatvės 33-ojo namo laiptinėje, kaimynai rado į krūtinę negyvai subadytą šio namo gyventoją Rimą P. (53 m.), o netrukus Ramygalos gatvės 65-ojo namo laiptinėje žmonės aptiko ir pensininko Felikso S. (77 m.) lavoną su muštine žaizda pakaušyje bei durtinėmis-pjautinėmis žaizdomis petyje. Abi šios gatvės kertasi viena su kita, todėl iš karto kilo įtarimų, kad žmogžudystes galėjo padaryti tas pats asmuo.
Nepraėjus nė valandai į ligoninę iš Lakštingalų gatvės buvo atgabentas sunkiai sužeistas vyriškis (40 m.), kuriam nežinomas užpuolikas dūrė į juosmenį ir nugarą. Sužeistąjį medikams pavyko išgelbėti. Vidmantas K. vėliau pareigūnams papasakojo, kad grįždamas namo prie vartelių sutiko nepažįstamą vyrą, kuris užkalbinęs smogė per galvą ir ėmė badyti peiliu.
Jau kitą rytą pasklido kalbos, jog Panevėžyje siaučia žudikas maniakas, iš lūpų į lūpas buvo perduodami neįtikėtini neva surastų nužudytųjų ir sužeistųjų skaičiai. Įtariamojo ieškantys pareigūnai buvo verste užversti telefoniniais pranešimais apie tariamas naujas žmogžudystes. Moksleiviai kvietėsi tėvus, kad šie parlydėtų juos iš mokyklos. Mieste pasirodė net kariškiai patruliai. Vakare tėvai vaikų neleisdavo į lauką, o gatvės atrodė neįprastai tuščios. Net sulaikius E. Svotą turėjo praeiti dar kelios dienos, kol buvo įsitikinta, kad policijos rankose atsidūrė būtent tikrasis maniakas.
Ne tik žudikas
Sutelktos gausios policijos pajėgos dirbo kruopščiai, tad įtariamasis E. Svotas buvo sulaikytas kiek daugiau nei po paros Ramygalos gatvėje. Netrukus buvo nustatyta, kad Panevėžyje siautėjo būtent jis, teistas jau 11 kartų ir tik 2007 metų balandžio mėnesį lygtinai išleistas iš pataisos namų. Pareigūnai, patikrinę kitas plėšimų bylas, nustatė, kad E. Svotas per vasarį apiplėšė dar 6 asmenis. Paprastai jis sekdavo apgirtusius vyrus ir nuošalioje vietoje juos užpuldavo atimdamas pinigus ir telefonus. Kai policija išaiškino, kad pagrobtais telefonais vėliau naudodavosi E. Svotas, šis melavo, kad telefono aparatus pirko iš nepažįstamų asmenų. Per kratą įtariamojo kambaryje buvo rastas savadarbis ginklas su šoviniais.
2002 metais už įvairius nusikaltimus E. Svotą teismas buvo pasiuntęs už grotų 8 metams, todėl jis turėjo nuolat registruotis policijoje ir būti nustatytu laiku namuose. Tačiau šių įpareigojimų nevykdė, todėl Pataisos inspekcijos pareigūnai jau buvo parengę dokumentus teismui, kad šis grąžintų E. Svotą į Pravieniškes atlikti metų ir 14 dienų bausmės likutį. Tačiau to padaryti nespėta.
Po 2002 metų teismo nuosprendžio, jau būdamas pataisos namuose, E. Svotas „prisiminė“ ir kitus savo padarytus nusikaltimus, todėl nuosprendžių sparčiai gausėjo. Daugiausia jis buvo teisiamas už vagystes ir plėšimus. 2001 metų birželio 12-osios vakare neblaivus Edmundas Beržų gatvėje užpuolė ir apiplėšė du kurčiuosius. Tų pačių metų gruodžio mėnesį subadė merginą ir atėmė iš jos krepšelį su produktais. Po kelių dienų nuo šio plėšiko nukentėjo dvigubai už jį vyresnė moteris – iš jos E. Svotas atėmė kailinius ir batus. Kiek anksčiau, per išgertuves susiginčijęs su vyresniu sugėrovu, smogė jam tuščiu degtinės buteliu.
Nors pradžioje buvo įtariama, jog kaltinamasis gali turėti psichinių problemų, tačiau teismo psichiatrinė ekspertizė jų neįžvelgė. Nustatyta, kad E. Svotas – pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus.
E. Svotas jam pateiktus kaltinimus dėl nužudymų ir plėšimų neigė. Tačiau Rimo P. nužudymo vietoje pareigūnai rado E. Svoto delno atspaudų, o ant įtariamojo telefono dirželio – nužudytojo kraujo. Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad abiem vyrams padarytos identiškos durtinės žaizdos.
Tik po pusės metų pavyko rasti ir nusikaltimo įrankį. Apie tai, kad jis paslėpė peilį vieno alaus baro tualete, E. Svotas prasitarė tardymo izoliatoriuje vienam policijos bendradarbiui.
Neliko nusikaltėlių
Taig, kaip matome skundą EŽTT parašė ne patys žiauriausi nusikaltėliai. Kai kurie jų dabartinėjė situacijose tikrai būtų nuteisti žymiai mažesnėmis bausmėmis. Šiame straipsnyje jau buvo minėta, kad žmogžudystės pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pasipylę kaip iš gausybės rago. Todėl tuo metu teisėjai taikė ir mirties bausmes. Nors tokia bausmė labai žiauri, tačiau, ko gero, tai vienintelė tikra priemonė apsaugoti nekaltų žmonių gyvybes ir sudaryti sąlygas normaliam gyvenimui. Neveltui šalyje dar yra teisininkų, kurie mano, kad mirties bausmė yra efektyvi mažinant sunkių nusikaltimų skaičių.
Tą įrodo ir pasaulinė praktika. Yra žinoma nemažai pavyzdžių , kai nežaboto kriminalizavimo laikotarpiu valdžia imdavosi ypatingai žiaurių represinių priemonių, kurios nors ir keldavo šiurpą humanistų gretose, tačiau, kaip ten bebūtų, duodavo neįtikėtinai puikių rezultatų. Kaip pavyzdį galima nurodyti Singapūrą, kur prieš 50 metų galvažudžiams viešai atlikdavo mirties bausmę. Baisu? Baisu. Bet šiandien Singapūre nusikalstamumas beveik lygus nuliui, o ekonomika – klesti.
Mirties bausmė
Dabar Lietuvai nereikia tokių drąstiškų įstatymų, nes žudymų banga atslūgo. Pastaraisiais metais nužudoma 200 žmonių per metus. Jei žmogžudysčių piko metu maždaug pusė nužudymų buvo įvykdomi profesionaliai – dėl interesų konflikto, pašalinant konkurentus, naikinant gaujų narius – tai dabar vyrauja buitinės žmogžudystės. Nusikaltėliai jau žino, kad mirties bausme jų niekas nenuteis. Tačiau kaip „Akistatos“ žurnalistei yra sakęs teisininkas Karolis Jovaišas, tokia bausmė vis tik egzistuoja. „Nors mirties bausmė yra uždrausta įstatymu, esama įstatymo, kuriuo leidžiama ginti save, savo turtą, šeimą, artimuosius. Ir gintis netgi atimant gyvybę užpuolikui. Kai besigindamas žmogus atima kitam gyvybę, jis yra prokuroras, teisėjas ir budelis viename asmenyje. O juk yra įstatymas, draudžiantis taikyti mirties bausmę! Tačiau Baudžiamojo kodekso norma apie būtinąją gintį paneigia šį draudimą, – samprotavo teisininkas. – Vadinasi, tik valstybė negali taikyti mirties bausmės, bet vėlgi – ir valstybė gali. Štai, jei nusikaltėlis ar suimtas žmogus pabėgo iš įkalinimo įstaigos, prieš jį galima panaudoti ginklą. Kad galima tam tikrais atvejais panaudoti ginklą prieš asmenį, yra numatyta Lietuvos baudžiamajame kodekse ir Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje. Tarkim, žmogus, kaltinamas nužudymu, pabėga, tada prieš jį panaudojamas ginklas – 9 gramai švino jam bus mirties bausmė, nors ji ir uždrausta. Maža to, kol jis nenuteistas, jam galioja nekaltumo prezumpcija ir dar gali būti taip, kad pasirodys, jog tas žmogus iš viso nekaltas. O jam jau įvykdyta mirties bausmė, kuri yra uždrausta! Iš šalies gal tai atrodo kaip įstatymų priešprieša, bet tai yra normų konkurencija, o jos neišvengiama nei vienoje šalyje. Tai yra visų laikų ir viso pasaulio bėda“.
Kitame numeryje:
Kaip Estijoje gyvena įkalintieji iki gyvos galvos
Petras KURMELIS
