Šios savaitės žmogus – Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis. Žmogus, paskelbęs daug triukšmo sukėlusią nutartį, kurioje politikus tiesiai šviesiai pavadino marginalais, asmenimis, kurie puikuojasi savo meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje ir pan.
Ko siekė ir ką iš tikrųjų norėjo pasakyti teisėjas? Apie tai – jo interviu „Respublikai“.
Pervargo nuo situacijos
– Ko siekėte skelbdamas tokią, švelniai tariant, neįprastą nutartį?
– Tiesiog pirmas pasakiau tai, kas turėjo būti pasakyta. Ir ką galvoja didžioji dauguma teisėjų.
– O kodėl tokia forma?
– Na, gal kiek per dar suliteratūrinau. Skaitėte Ilfą ir Petrovą? Gal šiek tiek pasiskolinau iš jų. Aš juk turiu motyvuoti nusišalinimą. Motyvai yra tie, kurie parašyti. Apie šalis aš ten nieko nepasakiau. Išdėsčiau, kodėl negaliu būti objektyvus.
– Nesigailite?
– Tai procesinis dokumentas, jis įsiteisėjęs, galiojantis. Nėra ko gailėtis.
– Ar iš tikrųjų yra taip blogai, kad šitaip pratrūkote?
– Julius Sabatauskas (Seimo narys – red. past.) svarstė, kad teisėjas galbūt pavargo. Teisėjas ne pavargo, o pervargo. Ne nuo darbo. Teisėjai pervargo nuo šitos situacijos. Nuo per ilgo buvimo valdžioje tų, kurie... Kaip čia nieko neįžeidus? Toks buvimas patiems sau.
Kai kurie žmonės tai suprato kaip teisėjo spaudimą dėl atlyginimo ar pan. Tai netiesa. Teisėjų yra apie 700. Pamenate, kiek buvo Konstitucinio Teismo (KT) sprendimų – kad iš pensininkų pensijos neteisėtai atimtos, kad policijos darbuotojams pinigai negrąžinti ir daug panašių? Pusė milijono žmonių antikonstituciniais veiksmais buvo apvogti. Pažiūrėkite: dabar žmonės, kurie priėmė tuos sprendimus, pagal reitingus yra iškart po prezidento.
Yra toks sindromas, kai ilgai kankinama auka įsimyli savo budelį. Aš šita liga nesergu.
Kur jau ten mokytojams
– Nutartyje minite premjerą Gediminą Kirkilą, pasakiusį, kad teisėjams bylinėtis dėl neišmokėtų algų yra neetiška.
– Tai į ką jiems tada kreiptis? Kur gyvename – teisinėje valstybėje ar ne? Teismai vadinami trečiąją valdžia. Jei trečioji valdžia negali būti deramoje vietoje, ką bekalbėti apie mokytojus, studentus, kitus?
Teisėjai atėjo dirbti tikėdamiesi, kad bus tam tikros garantijos. Dabar įsivaizduokime: teisėjas, turintis gauti n algą, turintis šeimą, vaikų, nutaria įsigyti būstą. Nueina į banką, pasiima paskolą. O po metų ar dvejų staiga sužino, kad alga sumažėjo tiek pat, kiek jis turi mokėti paskolos. Tai ką sakyti parėjus namo?
Teismų įstatymas. Ten turi būti pasakyta viskas, konkrečiai ir aiškiai. Ne pusmečiui, metams, o toli į priekį. O dabar? Kaišomos pataisėlės, kaišomos, tas kaišiojimas išvis kažkoks groteskiškas pasidarė. Galiausiai paskutinis tautos juokinimas – prezidento negerbimas. Turiu galvoje istoriją su Aukščiausiojo Teismo pirmininko neskyrimu.
– Tai ko pagaliau teisėjams reikia?
– Nustatyti kasacijos ribas – kas pagaliau priima galutinį sprendimą. Išspręsti kadrų klausimą, nevilkinti naujų teisėjų skyrimo. Atlyginimų klausimas turi būti sprendžiamas oficialiu įstatymu, šį klausimą reikia spręsti iš esmės. Suvokiant, kad teisėjas nėra ministerijos klerko atitikmuo.
Aplink – draugai arba turčiai
– Nutartyje dar rašote, kad teisėjų nepriklausomumas tėra mitas. Kodėl?
–Teismų silpnumas yra naudingas. Kam? Aš juos įvardijau. Tada gali daryti, ką nori. Koks gali būti nepriklausomas teismas, jei bet kada gali būti iškviestas pasiaiškinti? Yra neprocesiniai skundai, instancijos, kurioms jie siunčiami. Yra tam tikros tarnybos, kuriose įkurti skyriai „kovai su teisėjais“. Užtenka anoniminio skundo ir pradedama operatyvinė byla. Liaudiškai tariant, sekimas.
Reikia baigti su tais penkeriais metais (pirmoji teisėjo kadencija, po kurios jis paskiriamas arba ne dirbti teisėju, iki jam sukaks 65 metai, – red. past.). Per tą laiką teisėjas visko bijo. Visi laukia tų penkerių metų, bijo gauti sudėtingų bylų. Koks čia nepriklausomumas?
Pamenate Panevėžio teisėją Oną Laurišienę? Ją išmetė iš darbo ir net neleido apsiginti. Tai akivaizdus pataikavimas valdžiai. Kiekvienas tai mato. Iš čia ir „nepriklausomumas“.
– O finansiniai dalykai? Mažos algos, didelės skolos – ar tai nedaro teisėjų pažeidžiamų?
– Be abejo. Lietuva juk maža valstybė. Kad ir kurioje užstalėje sėdėtume, visada rasime bendrų draugų.
– Arba nepažįstamų, užtat turtingų žmonių?
– Taip. Tai irgi variantas. O apskritai žmonės nesupranta, kad visos teismų problemos galų gale atsilieps jiems. Bylų kiekiai, krūviai, niekinimas – visa tai bumerangu atsisuka į žmogų. Tokie dalykai negali būti ne pasekmių.
Tomas Beržinskas
