Tad plačiau apie darbą teisme, teisėjo profesijos ypatumus naujienų portalui tv3.lt papasakojo jau 23 metus Vilniaus miesto apylinkės teisme civilines bylas narpliojantis teisėjas Gintaras Pašvenskas.
Interviu teisėjas pabrėžia, kad visuomenė dažniausia girdi apie baudžiamąsias bylas, kuriose narpliojamos visą Lietuvą sukrėtusio įvykio aplinkybės.
„Mane paliečia tokios istorijos, kurios suvirpina ir kitų žmonių širdis. Pavyzdžiui, dėl prabangaus automobilio nužudytos merginos istorija. Kaip žmogus negali būti abejingas tokiems dalykams“, – sako G. Pašvenskas.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias teisėjo pareigų link?
– Mano šeimoje nebuvo teisininkų. Tuo metu gal dėdė dirbo pataisos įstaigų sistemoje, bet tai tikrai nelėmė nieko. Tiesiog, kai atėjo apsisprendimo laikas, vertinau teisėjo profesiją kaip vieną iš rimčiausių.
Po universiteto dirbau tiekimo medžiagų įmonėje. Kartais tekdavo atstovauti įmonei teisme. Tai buvo tiesioginė pažintis su teismo procesu. Kaip jaunam teisininkui man pasirodė patrauklus teisėjo darbas. Tiesa, tos profesijos ypatumai paaiškėjo tik paragavus teisėjo duonos.
Teisėjo darbas nėra lengvas. Dirbdamas su civilinėmis bylomis pastebiu, kad dabar yra daugiau rašytinio proceso, kai šalyse nebekviečiamos į posėdžius. Išeini į pasitarimų kambarį ir surašai sprendimą. Lyginant situaciją dabar ir tą, kurią mačiau tik pradėjęs dirbti, tai galiu pasakyti, kad šiuo metu viskas pasidarė sudėtingiau, patys ginčai sudėtingesni.
– Kodėl apsisprendėte dirbti su civilinėmis bylomis?
– Dar dirbdamas savivaldybėje susipažinau su savivaldos aktų rengimo sistema. Pamačiau, kaip yra rengiami projektai, kaip jie derinami. Vėliau darbas prokuratūroje, kur vyko pertvarkos. O pertvarkų eigoje iškilo pasirinkimo klausimas.
Prokuratūroje daug bendraudavau su civiliniu skyriumi ir man civilinė teisė pasirodė artimesnė. Siekis tapti teisėju buvo atsakingas žingsnis. Klausiau savęs ar sugebėsiu, bet vienas garbingas žmogus man pasakė: „Ne šventieji puodus lipdo“. Mane tai gerai nuteikė, kad galiu pasiekti tai, ko norėčiau.
Teisme pasirinkau civilinę kryptį. Kai žmogus specializuojasi kokiam nors dalyke, jis geriau gali spręsti ginčus. Civiliniai ginčai yra labai įvairūs, nors kartais gali skambėti labai vienodai. Tai bylos susijusios su žalos atlyginimu, draudimo išmokomis, turto dalybomis, garbės ir orumo gynimu ir t.t.
Teisėjo veikla iš tikrųjų reikalauja daug susikaupimo, energijos. Mane sužavėjo ginčų įvairovė, o kiekvienas sprendimas yra skirtingas, nes nepaisant panašios kategorijos, turime skirtingas aplinkybes. Ta įvairovė skatina dirbti toliau. Tai yra tarsi nuolatinė smegenų mankšta, proto lavinimas.
– Gal pamenate, kokią pirmąją bylą teko nagrinėti?
– Tie pirmieji žingsniai. Pradžia buvo sunki. Tiesiog nebuvo daug laiko apsiprasti. Vos pradėjęs dirbti gavau visą darbo krūvį. Pasitaikė nemažai nebaigtų bylų. Gal ir ne pati pirmoji byla, bet įsiminė viena dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Ekspertizės klausimai, daug šalių, liudytojų. O reikėjo aiškintis mirusio asmens valią. Nebuvo lengva.
– Kokias asmenines savybes turi turėti teisėjas, kad tinkamai atliktų savo pareigas?
– Pradėčiau nuo psichologinio tvirtumo. Tai yra labai svarbi kiekvieno teisėjo savybė. Teisėjas negali pasiduoti emocijoms proceso metu. Anksčiau kai kurie proceso dalyviai mėgindavo pakreipti procesą sau naudinga linkme, ieškodami asmeninio ryšio su teisėju.
Jie bandydavo pateikti viską taip, kad ne teisėjas, o kažkoks asmuo kažką sprendžia. Todėl buvo būtina nepereiti į asmeninio bendravimo lygmenį. Tekdavo paaiškinti, kad vyksta teismo procesas – ne teisėjo, o šalių iniciatyva. Jog procesas vyksta pagal griežtas taisykles.
Teisėjo darbe labai svarbią vietą užima pareigingumas. Teisėjas turi turėti organizacinių vadybininko savybių. Organizuoti savo paties, komandos darbą. Juk paskiriama ne tik posėdžio data ir laikas. Būna įpareigojimų proceso dalyviams, prireikia iš jų išreikalauti įrodymus, kad posėdis nevyktų formaliai.
Su patirtimi geriau iš anksto įvertini bylos sudėtingumą, kiek gali užsitęsti tam tikri procesai, todėl atitinkamai gali paskirti posėdžiui optimalų laiką. Taip pat teisėjas turi būti dėmesingu proceso dalyviams, gerbti juos. Negalima turėti jokių išankstinių nuostatų. Visus reikia vertinti vienodai. Žinoma, joks teisėjas nėra apsaugotas nuo galimų klaidų. Bet svarbu į jas tinkamai reaguoti ir jas taisyti, jei tokia galimybė yra.
– Kas jums asmeniškai yra sudėtingiausia jūsų darbe?
– Ginčų apimtys didėja, todėl kartais būna sudėtinga sutilpti į įstatyme numatytus sprendimo paskelbimo terminus. Žinoma, procese yra numatyta sprendimo priėmimo atidėjimo galimybė, bet ir to sudėtinguose ginčuose kartais nepakanka ir tenka sprendimą atidėti pakartotinai.
– Kaip jums sekasi atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo? Ar mintyse neparsinešate namo nagrinėjamų bylų?
– Į namus neparsinešu. Teisėjams po darbo yra labai reikalinga sportinė, su judėjimu susijusi veikla. Arba tai, kas leistų prasiblaškyti. Anksčiau mėgdavau prasiblaškyti muzikuodamas. Paimdavau į rankas akordeoną. Bet su metais vis mažiau tam laiko likdavo.
– Kokio pobūdžio bylos jus paliečia labiausiai ne kaip teisėją, o kaip žmogų?
– Dažniausia girdime apie baudžiamąsias bylas, kurios suvirpina visos Lietuvos žmonių širdis. Ne išimtis ir aš. Mane palietė dėl automobilio nužudytos merginos istorija, Jurbarke sužalotos merginos istorija. Tiesiog negali būti abejingas tokiems dalykams.
– Įvertinkite jaunąją teisėjų kartą. Kokia ji? Prisiminkite save, tik pradėjusį šį kelią – kur matote panašumų ir kur skirtumų?
– Bendra prasme galiu pasakyti tik pačius šilčiausius žodžius apie jaunuosius kolegas su kuriais yra tekę pabendrauti. Jie yra energingi, motyvuoti, turi pakankamai žinių atlikti profesinėms pareigoms. Jie dalyvauja tarptautiniuose mokymuose.
Panašumai tokie, kad ir aš pradžioje turėjau daug klausimų ir jie jų daug turi. Kai ką būnant jaunu teisėju norėjosi pakeisti. Tačiau laikui bėgant ir klausimų gerokai sumažėjo. Mano nuomone, kad šiuo metu atranka į teisėjo pareigas yra tikrai sudėtinga, todėl ją praėję jauni žmonės yra geriau pasiruošę dirbti teisėjais.
Nors civilinėje teisėje yra įvairovė ir nuolat lavinamas protas, tačiau reikia nusiteikti ir tam, kad bus ir besikartojančių dalykų. Jei jaunas žmogus yra nusiteikęs tokiam darbui, tai siūlau drąsiai jo imtis. Teisėjo profesijai tenka didelė atsakomybė. Visuomenė žiūri į teisėją pro akinius su padidinamaisiais stiklais.
– Jei vieną dieną jums leistų išbandyti bet kokios profesijos atstovo pareigas, kuo užsiimtumėte?
– Gal gamtosaugininku norėčiau padirbėti. Pabaksnoti ten, kur užteršti miškai. Eini pasivaikščioti į gamtą, o ten panaudotos padangos, statybinės medžiagos išmestos. Norisi kovoti su tokiu žmonių lengvabūdiškumu.
– Kokie ryškiausi teismų sistemos pokyčiai per 23 metus?
– Kai aš pradėjau dirbti, tuo metu įsteigė specializuotus administracinius teismus. Jau veikė daugiapakopė teismų sistema. Teisėjų skyrimo tvarka su metais buvo skaidrinama. Reikalavimai griežtėjo.
Dėl darbo sąlygų – pokyčiai buvo itin reikšmingi. Teismo pastate, kur pradėjau karjerą, kabinetas ir teismo posėdžių salė buvo vienas ir tas pats. Posėdžių salės būdavo vos kelios ir jas dažniausia skirdavo baudžiamųjų bylų teisėjams.
Mūsų kabinetai buvo neatskirti nuo lankytojų. Užeiti galėdavo bet koks interesantas. Mano kabinetas būdavo 5 aukšte į pietų pusę. Vasarą oro temperatūrai perkopus 30 laipsnių sėdėti su mantija būdavo sudėtinga. Jausdavaisi lyg kokioje pirtyje. Apie oro kondicionierius galėdavome tik pasvajoti.
Anksčiau daug dokumentų būdavo surašomi ranką, o dabar daromi garso įrašai, kurie reikšmingai palengvino darbą. Kai procesinius dokumentus reikėdavo surašyti ranka ant abiejų lapų pusių, tai kaip tyčia antroje pusėje padarydavai klaidą ir reikėdavo viską perrašyti.
Vienas kolega karjeros pradžioje davė patarimą įsigyti laikrodį ant sienos ir spausdinimo mašinėlę. Tas pats laikrodis iki šiol kaba ant sienos, o ir mašinėlė iki šiol veikia. Vis dėlto, tobulėjančios technologijos palengvino teismų darbą.
KORUMPUOTA IR SUPUVUSI LT teisesauga
