Po prokurorų šią sudėtingą „estafetę“ turės perimti teisėjai. Būtent teismas vertins prokurorų ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir turės priimti sprendimą, didelio atgarsio susilaukusioje ciniškoje žmogžudystės istorijoje.
Baudžiamasis kodeksas už tokį kraupų nusikaltimą numato net įkalinimą iki gyvos galvos, bet, vargu, ar net tokia griežčiausia Lietuvoje įmanoma bausmė nuramins dalį visuomenės narių, kurie viešoje erdvėje iškart pradėjo reikalauti sugrąžinti mirties bausmę.
Apie tai, kokią įtaką daro visuomenės bei žiniasklaidos daromas spaudimas, tai, kaip informacijos viešinimas prisideda prie tyrimo ir priimamų sprendimų, pokalbis su Vilniaus apygardos teismo teisėju Audriumi Cininu. Savo komentarą pateikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus.
- Kiek viešinami faktai apie įtariamuosius kenkia tyrimui bei vėliau laukiančiam bylos nagrinėjimo procesui? - tv3.lt paklausė A. Cinino.
- Prokuroras iš esmės yra teisus. Tai, ką turime iš spaudos, žinome žmones, kurie yra įtariami šio baisaus nusikaltimo padarymu, mes žinome informaciją apie paskutines žuvusios merginos gyvenimo valandas, jos judėjimą. Mes net turime duomenis apie tai, kaip buvo sužalota ir apytiksliai, kaip auka buvo nužudyta. Šie duomenys prokurorui apsunkins įrodymų tyrimą.
Tai užkirs kelią objektyviai patikrinti tyrimo veiksmus. Kokią prasmę dabar turi eksperimentas, kuriuo patikrintum, kokie ir kaip buvo padaryti sužalojimai? Kai jau žinome, kad didžioji dalis sužalojimų – padaryti į galvos sritį. Visa tai gali pasėti daug abejonių dėl to, ar ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai yra objektyvūs. Kita vertus, man nelogiškai skambina teisėsaugos institucijų raginimas žiniasklaidai neskelbti informacijos, kuri yra sužinoma ir domina visą Lietuvą. Užuot raginęs žiniasklaidą nieko neskelbti, verčiau pasirūpinčiau, kad tokia informacija apskritai nebūtų teikiama. Tad jei teisėsaugos institucijos gali kažką kaltinti dėl pasklidusios informacijos, tai daugiausia pačios save.
Reikia užkirsti kelią, kad tokia informacija „nenutekėtų“ į vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę. Dar pasakyčiau, kad viešųjų ryšių kampanija, kurią vykdė policija bei kitos institucijos – nepavyko. Buvo per daug pateikiama informacijos nuo pat pradžių. Norėjosi santūresnės viešųjų ryšių kampanijos. Čia mano subjektyvi nuomonė“, - pabrėžė A. Cininas.
- O kiek dėl tokio viešumo apsunkinamas darbas teisėjams?
- Yra du aspektai. Pirmiausia, kiek surinkti faktai yra patikimi. Teismai taip pat turės vertinti, ar tie veiksmai, pavyzdžiui, įtariamųjų atpažinimas, padarytas realiais atsiminimais iš tikro įvykio, ar tik remiantis nuotraukomis, filmuota medžiaga iš žiniasklaidos.
Lygiai taip pat ir iš įtariamųjų pusės. Teismas turės vertinti, ar jie pasakoja apie tikrus įvykius, ar atpasakoja tas detales, kurias matė per televiziją arba perskaitė žiniasklaidoje. Bet čia nėra priekaištai žiniasklaidai, kuri turi visiškai kitą misiją.
Niekur Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nėra pasakęs, kad įtariamųjų nuotraukų ar kitų duomenų viešinimas prieštarauja nekaltumo prezumpcijai. Taip tai gali sutrukdyti ikiteisminiam tyrimui, bet čia jau tam tikrų institucijų reikalas, kad kažkas kažkur per daug buvo pasakyta.
Net ir Henriko Daktaro byloje buvo priimtas EŽTT sprendimas. H. Daktaras apeliavo, kad buvo nuteistas šališko teismo, nes buvo agresyvi, prieš jį nuteikta kampanija žiniasklaidoje. Ir EŽTT pasakė, kad jo argumentai nepagrįsti.
- Sutinkate, kad teismo laukia milžiniškas spaudimas, kai bus pradėta nagrinėti ši byla?
- Teismas turi remtis įstatymais ir tai nėra lengva misija. Teismas turi priimti sprendimus, kurie kartais neatitinka visuomenės lūkesčių. Teisėjai remiasi ne emocijomis, o byloje nustatytais faktais.
Mūsų visuomenė pabuvo detektyvais, dabar nori pabūti tyrėjais, o vėliau norės pabūti teisėjais. Jei teisėjai priims sprendimą, kuris neatitiks trijų milijonų Lietuvos „teisėjų“ nuomonės, laukia gana sunkus darbas aiškiai išdėstyti argumentus, kodėl buvo nuspręsta vienaip ar kitaip.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Rimvydo Norkaus komentaras:
„Plačiąja prasme – per didelis žiniasklaidos dėmesys tam tikriems procesams vėliau gali sukelti tam tikrų problemų teismų procesuose. Ir tokių atvejų tikrai yra pasitaikę. Galėtume prisiminti buvusio policijos pareigūno Sauliaus Pauliko istoriją. Jis buvo nuteistas už avariją, kai žuvo trys vaikai. Visai neseniai sulaukta EŽTT sprendimo, kuriame neįrodytas faktas, kad Lietuva galimai pažeidė S. Pauliko teises.
Per didelis žiniasklaidos dėmesys, įvardijimas žudiku, skambūs epitetai, darė tokį spaudimą teismui, kad šis, anot S. Pauliko, negalėjo būti nešališkas ir tinkamai išnagrinėti bylą.
EŽTT labai smulkiai išanalizavo kiekvieną tekstą ir pasakė, kad taip, buvo labai didelis spaudimas iš žiniasklaidos pusės šioje byloje. Bet bylą nagrinėjo profesionalūs teisėjai, ji praėjo tris instancijas ir kiekvienas sprendimas buvo gerai motyvuotas. Tai EŽTT neįžvelgė to, kad mūsų teisėjai galėjo neatsilaikyti tokiam spaudimui.
Bet tai yra tik vienas pavyzdys, o tokių pasitaiko vis daugiau. Tas pats būdavo anksčiau ir su politikais, kurie viešais pasisakymais pasmerkdavo arba išsakydavo savo poziciją įtariamo asmens atžvilgiu. Dabar politinė kultūra auga, pamokos išmokstamos ir politikai atsargiau reiškia mintis apie įtariamuosius, kurių kaltė nėra patvirtinta įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais.
Yra įvairių niuansų. Bet jūsų minėto nusikaltimo (I. Strazdauskaitės nužudymas – aut. past.) atveju, dar yra ikiteisminio tyrimo stadija. Joje prokuroras sprendžia, kiek atskleisti ir kiek neatskleisti iš turimos medžiagos. Jis pats turi balansuoti, kad nebūtų pakenkta ikiteisminio tyrimo kokybei. Prioritetas, be abejo, nėra visuomenės teisė žinoti. Svarbiausia – ikiteisminis tyrimas.“
