Teisingumo ministerija vieną po kito kepa teismų reformos projektus, kad palengvintų teisėjų darbą, tačiau teismai – ypač apylinkių bei administraciniai – dūsta nuo bylų.
Teisėjai nepatenkinti ne tik vis didėjančiais krūviais, mažinamais atlyginimais, bet ir painiu teismo procesu, kuriam reikia daug papildomų dokumentų. Apie tai kalbėjomės su neseniai Teisėjų asociacijos pirmininku išrinktu ilgamečiu Kauno apygardos teismo pirmininku Albertu Miliniu.
– Ar teismų reforma pagaliau įvyks? Paskutinis projektas – sujungti teismus, kurių teisėjai turi didžiausią darbo krūvį. Kada tai bus padaryta?
– Manau, kad negreit. Pačiai idėjai pritarė visi, bet kad teismų sujungimas visiškai neparuoštas. Liko daug neatsakytų klausimų. Visų pirma, ar žmonėms, bylininkams iš tikrųjų bus patogiau? Ar tas teismų sujungimas – tik butaforija, ar duos kažkokią naudą? Neaiškus ekonominis efektas – niekas nepaskaičiavo, o tik teigė, jog sujungus sutaupysime tiek ir tiek milijonų, bet ar iš tiesų tiek sutaupysime – neaišku.
Galbūt tikslinga apjungti tik Vilniaus apylinkių teismus, kurie visi keturi yra viename pastate.
Mes ne prieš reformas, tačiau kam reikalinga reforma tik dėl reformos? Parodyti, jog kažkas daroma? O daromas chaosas...
– Ar nėra paprastesnių būdų, kaip tuos krūvius teisėjams sumažinti?
– Pirmi žingsniai jau padaryti. Buvo 12 neužimtų teisėjų etatų. Prezidentūros iniciatyva etatai buvo perskirstyti. Dauguma jų atiduoti Vilniaus miesto bei rajono teismams, nes pas juos didžiausia darbo krūvių problema. Pvz., Vilniaus 1-asis apylinkės teismas gavo 7 etatus – tai jau didžiulė paspirtis.
Tačiau darbo krūviai jau nuo seno opi problema. Tiek, kiek dirbu, tiek – tas pats. Niekada taip nebus, kad visi teismai turėtų po vienodai nagrinėjamų bylų.
Pagrindinė bėda – trūksta teisėjų padėjėjų. Nereikia teisėjų skaičiaus didinti (su retomis išimtimis), bet reikia, kad kiekvienas teisėjas turėtų padėjėją. Teisėjo padėjėjas atlieka didžiulį darbą. Kartais teisėjas – būna tokių bylų – tik pakoreguoja paruoštą medžiagą. Dabar Aukščiausiojo, Apeliacinio teismo teisėjai kiekvienas turi po padėjėją, o apylinkiniai – ne . Čia paprastai vienas padėjėjas dirba su 2–3 teisėjais.
Tenka nemažai važinėti į užsienį, kalbėtis su kitų šalių teisėjais. Kolegos iš Europos valstybių net neįsivaizduoja, nesupranta, kad mūsų teisėjas neturi padėjėjo. Šiuo metu reikėtų maždaug 250 padėjėjų, tačiau krizė šios problemos neleis išspręsti, nes nėra pinigų.
– Teisėjai guodžiasi, jog ne kartą yra teikę pasiūlymus, tik niekas į tuos pasiūlymus neatsižvelgia... Kodėl niekas jūsų neklauso? Juk esate trečioji valdžia...
– Taip. Pagal Konstituciją visos valdžios turėtų būti lygios, bet likome prašytojais... Einame su ištiestu delnu, prašome duoti pinigų. Taip neturėtų būti. Valdžia turėtų užtikrinti teismų darbą. Gal esame labai tolerantiški – nelipame į tribūnas, nestreikuojame. Mus visi plaka – mes tylime. Etika neleidžia...
– Ir nepasitiki jumis...
– Žinote, yra nuo seno suformuoti stereotipai: „teismai – uždari“, „teisėjai vienas kitą dengia“, „teismais negalima pasitikėti“, ir pan.
Tačiau ar begali būti viešiau: posėdžiai atviri, su byla kiekvienas gali susipažinti, internete skelbiama. Tai kaip galima viešiau?
Pasaulinė praktika rodo, jog nėra ir negali būti teismų reitingavimo. Juk pusei žmonių jau „užprogramuota“ nepasitikėti, nes viena besibylinėjanti pusė visada, su retomis išimtimis, liks nepatenkinta teismo nuosprendžiu. Tad tos apklausos – nežinau, ar atspindi tiesą.
Matyt, kažkam naudinga, kad teismų įvaizdis būtų prastas...
Teisėjų atrankos vyksta dalyvaujant visuomenės atstovams, kai teisėjai siekia karjeros, irgi būna vertinami visuomenės atstovų. Na, galima tarėjus imti – mes neprieštaraujame. Mums tik dar geriau, nes atsakomybė bus daug mažesnė. Visuomenė teis – jai ir atsakomybė.
– Teisėjai piktinasi, kad naujieji Civilinio proceso bei Administracinės teisės proceso kodeksai per daug sudėtingi. Kodėl jie tokie painūs buvo priimti?
– Įstatymų kūrėjai yra mokslininkai. Be to, daug dalykų nusižiūrėta nuo užsienio valstybių. Gerai, kad mes turime savo kodeksus, bet pagaliau juos reikia pritaikyti prie realaus gyvenimo. Užtat kuo greičiau reikia supaprastinti procesą.
Šiuo metu intensyviai dirbame, nes norime pateikti ne kokį nors vieną pakeitimą, o vadinamąjį pasiūlymų paketą, nes teikiant po vieną pakeitimą, būna, užsimiršta, nusimeta stalčiuose, ilgai užsiguli Seime.
– O ką veikia teismų savivalda? Juk jos pareiga padėti teismams, paraginti seimūnus.
– Aš pats esu Teisėjų tarybos narys. Visada dalyvavome įstatymų pakeitimų svarstymuose. Na, negirdi mūsų... Nežinau, kodėl taip yra. Štai ir dabar pasiūlymų paketas guli Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitete...
– Na, apie Civilinio proceso kodekso pakeitimus ir darbo krūvius jau seniai kalba apylinkių teismų teisėjai. Nebeapsikentę jie net susibūrė į Apylinkių teismų teisėjų sąjungą. Ar pagaliau išgirsite, ką jie sako?
– Privalome išgirsti. Mes juk visi savo teisėjo kelią pradėję nuo apylinkės teismų. Tad neimti domėn jų reikalavimų būtų nusikaltimas.
Apylinkių teisėjai sąjungą įsisteigė, matyt, dėl to, kad mūsų savivalda ir kitos institucijos buvo primiršusios pačią didžiausią ir pagrindinę teisėjų masę. Ir vertinu tai visai ne kaip teisėjų korpuso skilimą. Tai buvo tiesiog vienas iš būdų priminti, kas nepadaryta arba nedaroma.
– Kol kas bent jau susidaro įspūdis, jog aukščiausiasis teisėjų korpusas nelabai patenkintas, kad apylinkių teisėjai imasi iniciatyvos ne tik keisti įstatymus, bet ir ginti savo teises.
– Aš manau, jog rasime bendrą kalbą. Su laiku tą priešpriešą, jeigu ji yra, manau, panaikinsime.
Teisėjų asociacija atstovauja visiems teisėjams ir aš nieko nebijau – sėdame už stalo ir kalbame. Nemėgstu intrigų ir kalbų už nugarų. Ar tai aukštesnio lygio teismo teisėjai, ar žemesnio – visada sakau viską tiesiai į akis.
– Ačiū už pokalbį.
Aurelija Žutautienė
