„Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė!“ Šiuos žodžius prieš 120 metų Paryžiuje vykusiame lenkų kongrese frakuotiems ponams, lietuvius vadinusiems mužikais ir chamais, rėžė pilka sermėga apsivilkęs lietuvis valstietis Jurgis Bielinis, tituluojamas Lietuvos knygnešių karaliumi.
Jo proanūkė Kelmėje gyvenanti mokytoja Aušra Gaigalienė sako, jog prosenelio — šviesos nešėjo — dvasia pasklido po giminę. Joje net septyniolika mokytojų, daug tautodailininkų ir lietuvybės puoselėtojų.
Apie prosenelį, ėjusį prieš carą
Aušros Gaigalienės vaikystė prabėgo Sibire. Tėvai turėjo stiprų ūkį. Todėl 1948 — aisiais buvo ištremti.
Aušra gimė tame pačiame name, Biržų rajone, Purviškių kaime, kur gyveno jos prosenelis, žymusis knygnešys Jurgis Bielinis. Tačiau apie prosenelį mokytoja sako daugiausia sužinojusi Sibire. Mama išsaugojo nedidelę pusšimčio puslapių A.Šliko knygutę „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Trumpus pasakojimus apie prosenelio gyvenimą ji vaikams skaitydavo vakarais vietoj pasakų.
Grįžusi iš tremties Aušra studijavo Kaune ir gyveno pas senelio seserį Liuciją Ausiejienę. Ji taip pat labai daug pasakodavo apie savo tėvą — tikrą lietuvybės fanatiką.
Atkūrus Nepriklausomybę, Aušra Gaigalienė sistemino gyvus artimųjų prisiminimus ir pati rinko medžiagą apie prosenelį. Sudarė Bielinių giminės geneologinį medį.
Knygnešio keliai
„Žinau du savo prosenelio kaip knygnešio kelius, — pasakoja Aušra Gaigalienė. — Iš Purviškių kaimo keliukais jo brika barškėdavo per Pasvalį, Šiaulius, Ušnėnus, kur užsukdavo pas Žemaitę.
Trumpam apsistodamas pas pažįstamus ir bendraminčius, nukeliaudavo į Tilžę. Paimdavo ten spausdintų lietuviškų knygų. Su ryšuliukais dardėdavo per Lietuvos kaimus, užsukdamas į ūkininkų ir paprastų valstiečių kiemus. Ryšuliukas pamažu ištirpdavo... Kitas kelias į Tilžę vedė per Raseinius ir Šienlaukį.„
Ne visuomet tie keliai būdavę lygūs ir ramūs. Caro žandarai nuolat gaudė ir persekiojo knygnešių karalių. Už jo galvą žadėjo premijas — atiduoti jo žemę ir visą turtą. Tačiau miklus kaip gyvsidabris knygnešys vis išsisukdavo arba pabėgdavo.
Persekiojimai jo nesustabdė. Vėl traukdavo į Tilžę parvežti lietuviškų knygų. „Mes lietuviai. Tai kodėl turime slaviškas knygas skaityt,“ — sakydavo.
Aušros Gaigalienės mama pasakodavusi, jog namuose prosenelis būdavęs retas svečias. Jo žmona Ona viena rūpinosi būriu vaikų ir ūkiu. O kartais, pasikinkiusi arklį, traukdavo po keliolika kilometrų į susitikimą su vyru kur nors miške ar kitoje nuošalioje vietoje. Lietuviškus raštus kartais slėpdavo grūdų aruode.
Onai Bielinienei neretai savo namuose tekdavo kęsti ir žandarų vizitus. Jie remdavo moterį prie sienos — kur vyras. O ji ramiai: „Nežinau. Nė neatsimenu, kada išėjo iš namų.“
„Iš kur tuomet pas tamstą tiek vaikų?“ — klausdavę žandarai.
„Aš ištekėjusi moteris. Ne jūsų reikalas, iš kur atsiranda mano vaikai,“ — atšaudavusi prosenelė.
Bemokslis teisybės neras
Seniausioji šeima, užfiksuota Aušros Gaigalienės sudarytame giminės geneologiniame medyje, yra knygnešio Jurgio Bielinio tėvai Elžbieta ir Petras, gyvenę 19 — ajame amžiuje Biržų rajone, Purviškių viensėdyje.
Tėvas, matyt, buvo mokytesnis už kitus kaimo vyrus, nes buvo paskirtas šešių kiemų vaitu. Tačiau vaitas neįtikdavo ponams. Mat nevykdė kai kurių įsakymų, nenorėdamas skriausti savo kaimynų lietuvių.
Per Sevastopolio karą jam liepta gaudyti jaunus vyrus rusų kariuomenei. Petras Bielinis nuo šio darbo išsisukinėjo. Gali būti, jog dėl to ponas išdraskė jo ūkį — dalį žemės atidavė naujam gyventojui. O pasigailėjimo prašantį vaitą ir jo žmoną bei vaikus pagrasino parduosiąs turguje kaip šunis.
Taip pažemintas tėvas atgulė ir daugiau nesikėlė. Mirė nesulaukęs, kol matininkai išdraskys jo žemę. Vietoj savęs paliko penkiolikmetį Jurgį.
Jurgis nieko negalėjo padaryti, kai matininkai plėšė jo žemę pono naudai. Nutarė, jog bemoksliui žmogui sunku rasti teisybę. Kai paūgėjo brolis, jam paliko ūkį, o pats išvažiavo į Šiaulius, vėliau į Rygą ir Mintaują. Dienomis dirbo fabrike, o naktimis mokėsi. Išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbų.
Pasimokęs vėl grįžo į tėviškę. Čia pradėjo bendrauti su Suosto parapijos klebonu. Šis paskolindavo Jurgiui knygų, bet nuolatos kartodavo, jog Lietuva — Lenkijos dukra. Todėl reikia mokytis lenkų kalbos, nes be lenkų kultūros lietuvis negali nė žingsnio žengti.
Jurgis nieko nesakydavo. Tačiau klebono žodžiai jį pykdė. „Lietuva — visai savaiminga ir atskira nuo Lenkijos šalis, — svarstydavęs. — Ir lietuvių kalba nėra prasta.“
Matyt, tai ir paskatino imtis knygnešystės. Jurgis pradėjo paslaptingai dingti iš namų. Grįždavo po poros savaičių su kažkokiais raštais. Juos vartydavo ir atsargiai skaitydavo.
Kelionė į Briuselį ir Paryžių
Susitaupęs pinigų Jurgis nusprendė vykti į Kauną ir stoti į Kunigų seminariją. Iki Panevėžio važiavo arkliais. Paskui — traukiniu. Kelionei sugaišo keletą dienų. Išvargintas kelionės Kauno autobusų stotyje prisnūdo. Pabudęs nerado savo ryšulio. Iš kišenės buvo ištraukti ir pinigai. Mintys apie kunigystę išgaravo. Reikėjo sukti galvą, kaip be pinigų sugrįžti namo.
Savo gimtinėje Jurgis dažnai piktindavosi, kad Lietuvos kaimo vaikai turi eiti į rusišką mokyklą ir mokytis jiems nesuprantama kalba. Už tai, kad yra maištingas ir kursto kaimo vyrus dažnai turėdavo aiškintis valsčiuje. Ypač po to, kai rusiškoje mokyklėlėje sumažėdavo mokinių.
Vieną dieną Jurgis Bielinis už tris šimtus rublių išnuomavo keleriems metams savo ūkį. O pats patraukė į Vakarus.
Greituoju traukiniu nėrė per Vokietiją į Belgiją. Lietuvio kišenėje pūpsojo Vytauto laikų Lietuvos žemėlapis. Bielinis galvojo — nuvyks pas belgus, atspausdins tūkstančius tokių Lietuvos žemėlapių ir paskleis po pasaulį. Temato rusai ir vokiečiai, kokia Lietuva buvo senovėje.
Ir iš tiesų atvykęs į Briuselį susiderėjo. Prispausdino žemėlapių, kuriuose Lietuvos sienos — pačioje Maskvos panosėje. Iš trijų šimtų vos keli rubliai beliko. Tačiau Frankfurto muitinėje vokiečiai jo didžiausią turtą atėmė.
Nusiminęs grįžo į Kauną. Užsuko pas vyskupą Valančių pabėdoti. O tas ištraukė iš stalčiaus tris tūkstančius rublių. Liepė vežti į Tilžę kunigui Zabermanui sumokėti už knygų spausdinimą.
Tąsyk grįžo Jurgis Bielinis su didžiuliu knygų ryšuliu. Pakeliui užsukdavo į lietuvių sodybas. Žmones pakalbindavo, nuramindavo. O išvažiuodamas lietuvišką knygą įpiršdavo. Žmonės mėgo skaityti savo kalba.
Kartą knygnešys nugirdo, jog lenkai Paryžiuje rengia kongresą. Parūpo, ką ten šnekės. Nusprendė ir jis važiuoti į Prancūzijos sostinę. Posėdžių salėje visi ponai frakuoti. O Bielinis su pilka lietuviška sermėga drąsiai sėdasi šalia išsipusčiusiųjų.
Girdi, kaip vienas lenkas kalba: „Lietuva — chamų ir mužikų žemė. Be Lenkijos negali gyventi nė valandos. Ji turi sudaryti didžiosios Lenkijos dalį.“
Užvirė lietuviui kraujas. Eina ir jis į tribūną: „Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva niekados nebuvo ir nebus Lenkijos vergė. Žinokit, Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė.“
„Chamas! Litvinas! Rusijos šnipas!“ — tokio akibrokšto nustebinti ėmė šaukti lenkai ir už skvernų ištempė Bielinį iš posėdžių salės.
Nepagaunamasis
Aušra Gaigalienė pasakoja, jog apie jos prosenelį sklandę daug įvairiausių istorijų. Kai kurios situacijos — anekdotiškos. Jos rodo, jog neramios sielos knygnešys Jurgis Bielinis buvo labai sumanus, miklus ir drąsus žmogus. Neapsiribojo vien lietuviškos spaudos ir knygų platinimu. Ir pats buvo pradėjęs leisti laikraštį „Baltasis erelis“.
Caro valdžios parankiniai bandė jį pagauti. Tačiau apsukruolis vis išsisukdavo. Kartą pristovui agituojant kaimo žmones išduoti Bielinį, į valsčių įėjo elgeta, atsiklaupė ant kelių prieš pristovą ir pradėjo poteriauti.
Pristovas davė elgetai dvidešimt kapeikų. Tas padėkojo ir išėjo. O pristovas toliau šnekėjo apie „buntauščikų šaiką“. Tada vienas žmogelis pasakė, jog ką tik čia ir buvo buntauščikų vadas Bielinis. Pulta jo vytis. Bet jis buvo dingęs kaip į vandenį.
Pasakojama, jog kartą, kai knygnešys buvo namuose, Bielinių namus apsupo žandarai. Bėgti iš pirkios jau buvo vėlu. Ką daryti? Žmona rengėsi kurti krosnį. Paskutinę minutę Bielinis ištraukė iš krosnies malkas. Pats įlindo į pakurą. O žmona užmaskavo jį malkomis. Žandarai išjaukė visus namus. Niekur knygnešio nerado.
Vis dėlto Bielinį suėmė. Įkliuvo su knygų ryšuliu. Ėmė teisintis, kad tą ryšulį radęs ant kelio. Nė nenumanąs, kas jame yra. Vistiek pasodino į šaltąją. Liepė prisipažinti, iš kur imąs knygas. Paskui vedžiojo iš vieno kaimo į kitą. Gal žmonės atpažins knygnešį?
Kartu su jį lydėjusiu dešimtininku apsinakvojo vienoje sodyboje. Dešimtininkas, išgėręs degtinės, užmigo. O Bielinis basas vienais apatiniais pabėgo. Buvo vasaris. Tris kilometrus brido upe, kad žandarai nerastų jo pėdsakų. Priėjo patikimo ūkininko sodybą. Tas davė šiltų drabužių. Pakinkė arklį. Ir vėl knygnešys išvažiavo į Tilžę.
Pasakojama, jog Jurgis Bielinis ir mirė kelionėje. Nuėjo į vieno ūkininko sodybą ir susmuko prie kryžiaus.
Šiemet nuo jo gimimo sukanka 165 metai, nuo mirties — 93. Knygnešių karaliaus gimtadienis Lietuvoje paskelbtas Knygnešio diena.
Jurgio Bielinio pėdomis pasekė ne vienas jų giminės atstovas. Giminėje septyniolika mokytojų. Daugiausia buvo pasiekęs Jurgio sūnus Kipras Bielinis. Jis Smetonos laikais dirbo finansininku ministerijoje. Paskui įkūrė Lietuvoje Socialdemokratų partiją. Bielinių giminėje yra tautodailininkų, kultūros veikėjų, lietuvybės puoselėtojų užsienyje.
Regina MUSNECKIENĖ