Lietuvoje ne viena aukštoji mokykla turi savo studentišką teatrą. Vienas jų – Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studija „Palėpė“.
Ji gyvuoja dešimtus metus ir stebina gausiu repertuaru: per metus studentai parengia kelias premjeras, o jau pastatyti spektakliai rodomi kiekvieną savaitgalį.
Narių šiame teatre – per pusšimtį, kuriuos teatro meno išmokyti bando režisierius Olegas Kesminas.
Intymus, betarpiškas teatras
Pirmą kartą čia apsilankiusį nustebina teatro aplinka: nedidelė auditorija, virtusi ir scena, ir žiūrovų sale. Aktoriai patys pasitinka žiūrovus prie durų, pakabina jų paltus, o pasibaigus spektakliui išsirikiuoja prie durų ir kiekvieną išlydi.
Scenografija, kostiumai ar net grindų plovimas – viską studentai daro patys ir sako, kad be to negali įsivaizduoti „Palėpės“.
„Palėpės“ teatras skiriasi nuo mums įprastų – spektakliai čia nemokami, o teatras neturi nei scenos, nei žiūrovų salės: viskas vyksta dvejose greta esančiose auditorijose, kuriose kadaise mokėsi studentai.
Nedidelės patalpos kartu yra ir persirengimo, grimo kambariai, ir dirbtuvės – prieš premjerą čia būna tikras chaosas: kuriama scenografija, kostiumai.
Studijos nariai taip pat dirba šviesos ir garso operatoriais, rūbininkais, ruošia spektaklių programėles bei afišas.
Dvidešimtmetė teatro aktorė Bartė Staponaitė įsitikinusi: toks ir turi būti studentiškas teatras. „Ir netgi vaidinti būna kitaip, kai žinai, kad šitą daiktą pats padariau, šitą darė Dalia, šitą – Renata. Tada ir labiau saugai tuos daiktus, juos gerbi. Taip jauti, kad spektaklį padarei ne vien tuo, kad vaidini jame, bet kad viską padarei pats – ir grindis, indus planame patys, ir tvarkomės, ir siurbiame.
Čia kaip namai: ateini ir gyveni – čia ir tavo šiukšlės, ir tavo dulkės, tavo rūbai čia kabo. Aš manau, kad tai privalumas.
Profesionaliame teatre taip nebūtų – neleistų taisyklės“, – svarsto B. Staponaitė.
„Palėpė“ tiems, kurie ieško savęs teatre
„Palėpės“ teatre vaidina per pusšimtis 19–25 metų amžiaus studentų iš įvairių aukštųjų mokyklų, tačiau daugiausiai – iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Tai būsimieji architektai, vadybininkai, inžinieriai, mechanikai ar net lakūnai.
Teatro studijos vadovas O. Kesminas sako, kad vaidyba šių specialybių studentams ne ką mažiau įdomi nei humanitarams.
„Teatras susidaro iš jų sampratos apie pasaulį, iš jaunystės, iš tos laisvės, kurią jie turi studentaudami. Visa tai sudėjus ir kuriasi šis teatras. Jie ieško savęs teatre, jiems čia yra galimybė kurti savo supratimą, pasireikšti.
Daug duoda ir studentiškų teatrų laisvė, nes mes nepriklausomi nuo publikos, nuo finansinių įplaukų. Mes kuriame laisvai ir tą, ką patys norime, ir ką galvojame, kad verta parodyti žiūrovui“, – sako O. Kesminas.
Su teatro vadovu sutinka ir šią studiją ketvirtus metus lankanti B. Staponaitė, kuriai „Palėpė“ jau tapo pirmaisiais namais: „Palėpė“ man yra bendruomenė, man visada buvo svarbu ją turėti. Gyvendama savo kaime turėjau bendruomenę ir dabar, gyvendama Vilniuje, jei neturėčiau „Palėpės“, neturėčiau žmonių, kuriems esu reikalinga.
Čia yra pirmieji mano namai, nes į savo tikruosius namus, tuos – pas mamą, – grįžtu rečiau. Teatras dar netgi ir trukdo grįžti. Mama klausia: „Tai grįši namo?“. „Spektaklis, negrįšiu, žinok, mamyte...“
„Nežinau kito tokio studentiško teatro, kuris suvaidintų šimtą spektaklių per metus, kaip mes suvaidiname. Stengiuosi, kad nebūtų rutinos, kad nebūtų buvimo dėl buvimo. Mūsų susitikimai turi atsispindėti ir prieš žiūrovus – turime būti aktyvūs, daug vaidinti, daug pasirodyti. Teatras negali būti neaktyvus, nes jei jis neaktyvus, kažkas galbūt nebe taip tame teatre“, – įsitikinęs režisierius O. Kesminas.
Jo vadovaujame teatre kiekvienas studentas gauna vaidmenį. Taip atsiranda dvi trys ar net keturios vieno spektaklio sudėtys, o tai, pasak vadovo, ir leidžia spektakliams gyventi ne vienerius metus.
Per repeticijas neslampinėjama
Šiandien „Palėpės“ teatro aktorė, o anksčiau mokyklos ir kito universiteto teatrą lankiusi Dalia Kasperiūnaitė sako, kad čia studentams svarbu dirbti, repetuoti.
„Paprastai vaikai paaugliai taip įsivaizduoja teatrą: kad čia susirenki, labai daug kažką galvoji, viską kuri, vyksta didžiulis grupinis darbas, pasisėdėjimai su arbatom. Na, tarsi toks klubas. Neturi kur eiti, tai iškart eini į teatrą ir ten slampinėji.
O pas mus gali ateiti ir slampinėti nebent jeigu tau nėra repeticijos. Bet visi kiti tuo metu dirba“, – pasakoja D. Kasperiūnaitė.
Į „Palėpės“ repeticiją vieną vakarą sueina gausybė studentų – dauguma jų prie teatro prisijungė tik šį rudenį ir ruošiasi premjerai. Jie dar nežino, koks jausmas, kai pažiūrėti tavo spektaklio netelpa visi norintys ir tenka juos palikti už durų. Mat kamerinėje salėje telpa daugiausiai pusšimtis žmonių, o jei žiūrovų sueina daugiau, jie užima ir dalį scenos.
Bet taip tik dar smagiau, sako nuo įsikūrimo teatrą pažįstanti D. Kasperiūnaitė. „Vaidini prieš per metrą nuo žiūrovų, tad tiems, kas pratę prie klasikinio teatro, keista. Bent jau įspūdis lieka – geras jis ar blogas. Turbūt daugiau geras. Net nežinau, kaip paaiškinti šio teatro fenomeną. [...]
Visas tavo gyvenimas derinasi prie repeticijų ir prie teatro, o ne atvirkščiai“ , – kalba teatro studiją lankanti pašnekovė.
„Palėpė“ laukia savo palėpės
Įdomi ir teatro vardo istorija – „Palėpe“ jis pavadintas todėl, kad jau daug metų studentai laukia, kada galės įsikurti universiteto palėpėje, kuri yra virš dabartinių teatro patalpų. Atrodė, ši autentiška klasicizmo stiliaus palėpė jau ranka pasiekiama – studentai surengė talką ir išvalė patalpą, parengė architektūrinį planą, tačiau toliau tęsti darbus universitetas pristigo pinigų.
Teatro įkūrėjas O. Kesminas įžvelgia ir dar vieną pavadinimo prasmę: „Palėpė yra ta vieta, į kurią suneši daiktus, kuriuos dar gaila išmesti, bet naudoti lyg ir nebereikia. Kažkuria prasme ir teatras mūsų visuomenėje dar sunkiai randa savo vietą, prasmę, nes, tarkim, visai kita teatro prasmė buvo, kai mes priklausėme Sovietų Sąjungai – buvo kitoks poveikis žiūrovui.
O dabar teatrai vis ieško ir dar nelabai rado, kokį jie vaidmenį ir funkciją atlieka dabartinėje visuomenėje, į ką apeliuoja, kur jie veda, kaip turi gyventi. Tai ir čia tokia prasmė – „Palėpė“ visokia, kuri dar bus atrasta, ir tas menas kitaip įsižiebs, turės kitokį poveikį žiūrovams“.
Apie teatro vadovą O. Kesminą kelerius metus su juo dirbantys studentai atsiliepia kaip apie gerą draugą, patarėją, įdomų pašnekovą.
O kaip pats režisierius vertina savo mokinius? „Jie yra įvairūs, praktiški, ieškantys savęs, vertinantys materialius dalykus, šalia to jie užsiima teatru, kas yra nematerialu. Labai sunku ir sudėtinga juos suvokti“, – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, ar lengva, ar įdomu dirbti su jaunimu, O. Kesminas atsako: „Visaip – ir įdomu, ir neįdomu būna, ir pavargsti, kartais matai, kad tuščiai dirbi. Kartais nelauktai jie atsiskleidžia ir tai labai pradžiugina“.
Kai kurių šią studiją lankančių jaunuolių širdyse „Palepė“ įstrigo ilgam – apie nepamirštamas akimirkas kalba šio teatro aktorė Dalia Kasperiūnaitė: „Kartą šventėme naujus metus „Palėpėje“. [...] Ne pati šventė buvo esmė, bet tai, kad galima pasiekti net tokį lygį, kad tai taptų taip asmeniška“, – sako jaunimo teatro palėpės aktorė D. Kasperiūnaitė.
Eglė Merkytė,
Lietuvos radijas
