Nepasitvirtinusios niūrios meteorologų prognozės – švelnus, gaivus, spindintis ankstyvo rudens oras – atsinaujinusią ir vis gražėjančią Žemaitijos sostinę – Telšius – pavertė dvigubai ryškia pirmojo čia surengto profesionalių teatrų festivalio-forumo dekoracija. Kadaise aplankyto Žemaitijos didmiesčio blankius prisiminimus užgožė intensyvios forumo programos įspūdžiai. Prasidėjęs rugsėjo 12 d. Šiauliuose, Belgijos teatro „Agora“ spektakliu „Kryžiuočiai“, festivalis iki šeštadienio vakaro šurmuliuos Telšiuose.
Festivalio organizatorius – Telšių Žemaitės dramos teatras, Lietuvoje ir pasaulyje daugiausiai žinomas kaip Laimos Adomaitienės vadovaujamos teatro studijos „Aglija“ buveinė, forumo dalyvių darbą organizavo sklandžiai ir tiksliai – pradedant gerai organizuota dalyvių registracija, profesionaliai parengta forumo lektoriams išdalinta medžiaga ir baigiant dalykišku ir taktišku mokslinės konferencijos moderavimu, skatinusiu beveik minutės tikslumu laikytis reglamento.
Festivalio atidarymo ceremonija buvo saikingai ir skoningai teatralizuota – dalyvius pasitiko gyva liaudiška muzika, pasveikino neilgas, nuotaikingas studijos „Aglija“ auklėtinių etiudas, leidęs prisiminti L. Adomavičienės režisūriniam braižui būdingą plastinę formą, choreografiškai organizuojamą sceninių judesių ritmiką, kuri maloniai derėjo su daiktų metaforomis – etnografiškomis geldomis, o teorinio forumo pertraukos metu parodytos reklaminės pauzės metu – su išradingai teatralizuota festivalio rėmėjo – „Žemaitijos pieno“ – reklama: kietojo sūrio „Žementalis“ galva ir „paties geriausio Žemaitijos pieno“ stiklinaitėmis.
Forumo "reklaminė pauzė" su "Aglijos" artistais
Festivalis, skirtas pirmojo Telšiuose suvaidinto lietuviško spektaklio šimtmečiui, ryškino profesionalumo ir mėgėjiškumo šiuolaikiniame teatre klausimus. Todėl dauguma kalbėjusiųjų vienaip ar kitaip lietė šias problemas: kur yra mėgėjiškumo ir profesionalumo riba? Koks yra asmenybės vaidmuo realizuojant kūrybines teatro mylėtojų ambicijas? Kokia teatro misija mažuose miesteliuose, kaimuose, vidurinėse mokyklose?
Teatrologių Irenos Aleksaitės, Irenos Veisaitės, Gražinos Mareckaitės pranešimai, priminę atskiras datas ir asmenybes, išvengę scholastikos, virto įdomiais asmeniškais svarstymais ir derėjo prie teatro praktikų – režisierių Laimutės Pocevičienės, Vidos Vadoklytės darbo su aktoriaus mėgėjais patirtį apibendrinančiomis įžvalgomis, Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentės Danutės Vaigauskaitės pateikta statistika, Telšių Žemaitės dramos teatro aktorės Liudos Lėverienės emocingai ir šiltai pateikta teatro raidos apžvalga, taip pat įtaigiais charizmatiškųjų teatro profesionalų – režisieriaus Gyčio Padegimo, aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio pastebėjimais.
Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis
Pirmojo teatro festivalio-forumo spektaklių programa sudaryta apgalvotai, orientuojantis ne į kiekybę, bet į žiūrovo gebėjimus maksimaliai priimti ir įvertinti meninę informaciją. Keturi spektakliai sujungia Lietuvą ir Belgiją, režisūrinį ir aktorinį teatrą, dramą, muziką ir choreografiją, profesionalių teatrų afišose besipuikuojančius kūrinius ir naujausią studijos „Anglija“ spektaklį – Žemaitės komediją „Trys mylinčios“.
Pirmąją festivalio Telšiuose dieną užbaigė belgų teatro „Agora“ spektaklis – Marcelio Cremerio režisuotas vaidinimas „Kryžiuočiai“. Jaukus, nedidelis Žemaitės dramos teatras forumo-festivalio dalyvius ir miestiečius pasitiko ant laiptų išdėliotais batais ir Konstantino Stanislavskio citata, raginančia į teatrą ateiti švariomis kojomis ir švaria, atvira siela. „Aglijos“ svečiai patogią, atnaujintą teatro salę pavertė žiūrovų ir spektaklio herojų – psichines ligas gydančio pensiono pacientų – susitikimo sesija.
"Kryžiuočiai"
Iš pažiūros lengvą, žaismingą spektaklio atmosferą ryžtingai prižiūrėjo vyresnioji slaugytoja – mama Zara – bei dvi jos asistentės, besirenkantiems žiūrovams dalinusios loterijos bilietus. Interaktyvus spektaklio elementas nebuvo agresyvus ir įkyrus – žiūrovai buvo prašomi drauge su pacientais ploti rankomis ir spragsėti pirštais, dainuoti jau ne kartą šiuolaikinio teatro spektakliuose naudotą Martino Gotthardo Schneiderio dainelę „Danke für diesen guten Morgen“, balsuoti už pacientą, kuriam bus lemta patirti sapnų terapiją, o už dalyvavimą spektaklyje buvo apdovanoti loterijos prizais – plakta grietinėle vainikuotais pyrago gabalais bei Grand Prix – spektaklio kompaktine plokštele.
Spektaklis su daugeliu gretutinių režisūrinėms priemonėms sprendimų – elektriniais muzikos instrumentais, mikrofonais – atrodo triukšmingas ir vienaplanis: veiksmas kuriamas linijomis, plokštumomis – išrikiuojant pacientus šviesios angeliukų piešiniais išmargintos uždangos fone su nišomis, virš kurių išrašyti ligonių vardai, susodinant juos už stalo ir vieną paskui kitą kviečiant prisistatyti žiūrovams. Tačiau spektaklio prasmių erdvė gerokai sudėtingesnė, po išoriniu kiautu (kaip ir po skambiomis programėlėje cituojamomis XI amžiuje popiežiaus Urbono II ar po tūkstančio metų George‘o W. Busho išsakytomis ugningomis deklaracijomis) slepianti neįtikėtinai kraupias kūno žaizdas, demonstruojamas nuotraukose ir per „Kūno išraiškos terapijos“ seansą aktorių fiziškai atkuriamas su veidą išvagojančių gumyčių pagalba, ir nemažiau gilius, neužgyjančius sielos randus.
"Kryžiuočiai"
Kryžiaus žygių – istorinių ir naujųjų – paraleles su ligos ženklais pabrėžia raudonas medicininis kryžius, neonu išrašytas virš pagrindinės spektaklio dekoracijos, bei plevėsuojantis vaizdo projekcijose besiplakančioje vėliavoje, žiojintis ant amžinųjų kryžiuočių krūtinių – kaip žaizda, taikinys, įdagas.
Aktorių improvizacijos „Ašarų“, „Kulkų“ ir kitų terapijos seansų metu, gyvas ryšys tarp scenos partnerių, siekis sugriauti ketvirtąją sieną nekėlė klausimo, kas vaidina – mėgėjai ar profesionalai. Šiuolaikiniame teatre pažymėjimai ir diplomai svarbūs registrams ir statistikai. Kad šiuolaikinis teatras šiandien praradęs vienintelį tikslą, vienintelę misiją, vienintelį veidą, vienintelį pavidalą, kalbėjo forumo dalyviai, o svečiai iš Belgijos su režisieriaus M. Cremerio pagalba kvietė suabejoti bet kokio Kryžiaus žygio – net ir skirto Šventajam Teatrui išvaduoti – prasmingumu.
Vakaras su senjorais
Po spektaklio vyko neformalus festivalio svečių ir Žemaitės teatro senjorų susitikimas, parodęs, kiek daug Telšiuose šviesių, teatru gyvenančių žmonių, laisva valia užsikrėtusių teatro bacila ir kažin ar benorėsiančių šio užkrato atsikratyti. Teatras bei su juo susiję prisiminimai jau tapę neatskiriama šių žmonių būties dalimi.
Audingos Adomaitytės nuotraukos
