Į pirmąjį tarptautinį teatro festivalį Telšiuose susirinkę teatralai antrąją festivalio dieną (09.14) turėjo progos iš arčiau susipažinti su kūrybiniais ir pedagoginiais gerai žinomų teatro profesionalų – aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio ir režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybiniais metodais be menine pasaulėžiūra.
Tačiau po ilgo laiko vėl atsidūrus Telšiuose, ne mažiau masino pasivaikščioti po šį nemažą ir daug ką kultūros turistams galintį pasiūlyti miestą.
Saulės nušviesta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra su įdomia dviaukšte erdve ir vėlyvajam lietuviškam barokui būdingomis rūstokomis skulptūrinėmis dekoracijomis domino ir šiuolaikinio meno akcentais – vartus į šventorių saugančiomis Šv. Antano ir Šv. Stanislovo skulptūromis, sukurtomis Regimanto Midvikio, Žemaičių vyskupiją valdžiausių vyskupų sąrašais, iškaltais plokštėse abipus įėjimo į bažnyčią pagrindiniame fasade.
Šiuos ir kitus skulptūrinius ženklus – Kazimierui Simonavičiui dedikuotą fontaną, sukurtą pagal jo knygos titulinį lapą puošiantį raižinį, regintiems ir akliesiems skirtą Telšių miesto bronzinį maketą, laiptų, vedančių prie katedros grindinį ženklinančias plyteles su užrašais – kitą dieną gerokai išsamiau pristatė vyriausiasis Telšių rajono vyriausiasis architektas Algirdas Žebrauskas.
Telšių muziejus „Alka“ domino ne tik bene didžiausiu Lietuvos dailės istorijoje išlikusiu paveikslu – Pranciškaus Smuglevičiaus 1807 m. nutapyta paskutiniąja drobe „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“, bet ir kitais Lietuvos dailės istorijai svarbiais kūriniais, atstovaujančiais ne tik juos sukurtus žinomus ir nežinomus autorius, bet ir gerokai apnaikintą dvarų kultūrą. Šalia Vilniaus meno mokyklos tradicijas tęsusių Kanuto Rusecko („Pjovėja“), Vincento Slendzinkio („Senutė veria adatą“) chrestomatinių kūrinių itin įdomūs prancūzų neoklasicizmo atstovo Francois Xavier Fabre‘o nutapyti Oginskių portretai, kiti kūriniai – nors ne visi pasižymintys nepriekaištingomis meninėmis formomis, tačiau turintys didelę istorinę vertę Lietuvos kultūrai.
Istorinių eksponatų fone įdomiai atrodo ir šiuolaikinės dailės kūriniai – visų pirma tarptautinio medalių simpoziumo tradiciją fiksuojanti ekspozicija su Jurgio Mačiūno medaliu – šokolado plytele ar dirbtiniu apetitą žadinančiu zefyru.
Muziejaus parodinę veiklą paryškino nauja, kaip tik rugsėjo 14 d. atidaryta paroda – „Telšiai Lietuvos archyvų dokumentuose“, kurioje pristatomos XVII-XX a. pradžios dokumentų faksimilės ir kuri vėliau bus eksponuojama ir kituose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose.
