Jonė kukliai pripažino, kad šis apdovanojimas jai buvo netikėtas, juolab kad tądien ji nebuvo geriausios formos ir į vaidmenį „nėrė“ be dievų siųsto įkvėpimo, užtat sukaupusi visą profesionalumą. Mat ši trapaus sudėjimo mergina švelniomis akimis ryškiais skruostikauliais scenoje pasitiki ne įkvėpimu, o protu.
Teatras kaip tikslusis mokslas
Jone, laurus jums atnešusi komedija „Trys mylimos“ buvo pripažinta geriausiu festivalio spektakliu, taip pat ir režisūros požiūriu (rež. Algirdas Latėnas). Įtikinote, kad Žemaitę galima perskaityti šiuolaikiškai, o jaunimas dar ir tarmiškai šneka. Ar suvalkiečių tarmė jūsų gimtoji?
Ne, teko specialiai jos pramokti, su kolegės Giedrės Giedraitytės pagalba, kuri taip pat kūrė šį vaidmenį. Esu kaunietė, mano mama kilusi iš Šiaurės Lietuvos, turbūt tai justi ir mano kalbėsenoje.
Atrodė, kad valdingos stačiokės Petronės vaidmuo labiau limpa prie G.Giedraitytės balso ir stoto, tačiau sužavėjote ir žiūrovus, ir komisiją.
Maža ir pikta – juk tai juokinga! Pastebėjau, kad pikti personažai žmonėms labiau patinka nei geri. Be to, vaidinu vyresnę seserį, taigi turiu atrodyti solidesnė už kolegę Neringą Varnelytę, kuri įkūnija jaunėlę. Tiesa, sunku buvo nepamesti to žemo balso ir rėmo, dėl kurio mane Nijolė Narmontaitė, mano „mama“, man vis primindavo: „Nepamiršk laikyti rėmo!“
Tačiau to rėmo, kaip ir isteriškumo, realybėje neturite. Nemėgstate lįsti į akis, esate kukli lyg laboratorijos darbuotoja. Nustebau sužinojusi, kad norėjote būti biochemike. Tiksliukė tapo aktore?
Teatre sutikau labai nemažai tokių, kurie galėjo arba norėjo tapti matematikais, fizikais. Gabumai tiksliesiems mokslams puikiausiai dera su aktoriaus profesija, o ši anaiptol nėra tokia, kaip dauguma galbūt ją įsivaizduoja, mano, kad tai – skrajojimas padebesiais, kliovimasis įkvėpimu.
Tačiau vargu ar tai primena biochemiko darbą laboratorijoje.
Panašumo tikra yra. Taip, teatrui būtina intuicija, jausmingumas, tačiau reikia ir analizės, sistemos. Turiu įvaldyti ne tik vaidmens tekstą, kurį išnarplioju po sakinį: savo personažą pirma turiu išanalizuoti, perprasti vaidmens struktūrą. Mus, būsimus aktorius, ir Akademijoje mokė, kad vaidmens kūrimas turi būti pagrįstas protu, o ne įkvėpimu... Negali juo pasikliauti. Kuriant vaidmenį reikia pasikliauti protu, žinoti, ką darai ir kodėl, sąmoningai tai fiksuoti. Taigi, šiokia tokia matematika.
Pirma protas, paskui – jausmai
Vadinasi, jūsų siekiamybė – intelektuali aktorystė?
Manau, kad aktorius turi būti protingas ir tikslus. Žinoma yra ir kitokių, kurie įjungia jusles, tačiau kitam labai svarbu žinoti tiksliai, ką ir kaip jis scenoje darys.
Kita vertus, turi gebėti iššaukti jausmą, atrakinti tą savo vidų ne tada, kai pavyksta, o kai to reikia. Jei ir nėra nuotaikos, ši vis tiek turi tave apimti. Tuo ir skiriasi profesionalas nuo saviveiklos entuziasto.
Kuo esi protingesnis, kuo daugiau žinai, tuo lengviau vaidinti. Aktorius, gavęs tam tikrą vaidmenį, turi domėtis herojaus profesija, išmanyti tą gyvenimo sritį, kad kuo tiksliau ir natūraliau jį įkūnytų.
Manau, kad aktorius privalo lankyti parodas, koncertus, domėtis menu, ne tik savo teatru. Kartais sunerimstu suvokusi, kad visi mano draugai yra teatralai, kad verdame savo sultyse. Labai norėčiau, kad įvairių meno sričių menininkai daugiau bendrautų, kad vyktų kūrybiniai mainai.
Manding, tokia ir buvo bohema Antano Smetonos laikais – glaudžiai bendraujanti menininkų ir intelektualų draugija. Tai ir buvo elitas! Dabar gi elitu save vadina ekshibicionistai, žinomi tiktai dėl televizijos... Ar kūrybingam jaunimui trukdo bendrauti, burtis ?
Sunku pasakyti. Tačiau jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra atskirties. Tarkime, būsimieji kino operatoriai nepažįsta būsimų aktorių ir tik ruošdami diplominius darbus ima ieškoti vienas kito: „Ar nepažįsti tinkamo aktoriaus? Ar gali rekomenduoti scenografą mano etiudui?“
O paskui daug laiko atima darbas. Tiesa, siekiu savanoriauti šokių, kino festivaliuose ir taip užsidirbu galimybę pamatyti filmų, spektaklių, kurių neįpirkčiau.
Ne kaladėlė
Aktoriaus sėkmė priklauso ir nuo režisieriaus malonės. Iš mūsų pokalbio sprendžiu, kad nesate išsišokėlė, skandalistė, nagais nekovojate dėl vaidmens.
Natūralu: jei nepatinki režisieriui kaip aktorė, vaidmens negausi. Ne visada tas darbas yra išsvajotas, yra vaidmenų, kuriuos tau paskiria atlikti, ir turi sąžiningai tai padaryti. Kūrybai ir čia turi būti vietos – kad nesijaustum kaladėle, režisieriaus scenoje pastatyta.
Jūsų ir nepastatysi it kaladėlės: nenustygstate scenoje, šokate... Išsiskiriate išraiškinga kūno plastika. Jūsų tarnaitė Duniaša iš A.Čechovo „Vyšnių sodo“ nustelbė savo jaunąją ponią.
Šiame spektaklyje režisieriaus sumanymu vieni personažai čechoviškai dramatiški, o kiti – komiški. Smagu, kad man pavyko išpildyti A.Latėno sumanymą. O kūno kalba man labai nesunku kalbėti, improvizuoti. Šokis padeda man pasakyti, ką noriu.
Gal baigėte baleto studijas?
Ne, bet norėjau studijuoti šokį, tačiau tais metais, kai stojau Akademijoje nebuvo tokio kurso. Be muzikos mokyklos, kurią baigiau, dar lankiau muzikos ir choreografijos mokyklą, ten įgijau baleto, šiuolaikinio šokio pagrindus. Tai vėliau labai pravertė, net mano magistro darbo tema buvo scenos judesys. Bandau sukti savo šokio projektus: juk žmogaus kūnas labai gretai sensta.
Ant plieno žirgo
Ne tik šokate, dar ir pianinu skambinate, drauge su Rolandu Kazlu rengiate koncertus... Ko jums, Jone, trūksta šiandien teatre?
Man regis, esame ant krizės slenksčio. Pasiklausius vyresniųjų kolegų kalbų apie buvusį Jaunimo teatrą, apie tas eiles prie kasų, sunku tuo patikėti. Galvoji, kiek jose yra tiesos, o kiek jaunystės nostalgijos... Tačiau išgirdusi žmones klausiant: „Jaunimo teatras? O kas ten vyksta? Ten dar yra jaunimo?“, pasijuntu prastai. Skaudu: visą dūšią atiduodi, groji savo nervais be gailesčio, bet to niekam nereikia. Kartais atrodo, kad tik daužau galvą į sieną. O televizijos seriale kas nors pirštą pajudina, ir visi apie tai kalba, aptarinėja... Mūsų teatras turi puikią trupę, visą artistų žvaigždyną, tačiau jo galimybės, potencialas lieka neišnaudotas. Tikiname: mes norime daryti, mes galime! Tačiau mus tildo, murkdo, vos ne tiesiai sako: „ Džiaukitės, kad apskirtai dar leidžiame jums čia dirbti!“
Taip, mūsų valdžia aktorius laiko išlaikytiniais: juk negaminate pridėtinės vertės. Dabar Lietuvoje viskas tik ja matuojama. Jeigu po sceną lakstydami gamintumėte elektros energiją, požiūris būtų kitoks.
Teatrą valdo valdininkai, vadybininkai. Kai kurie vis dar mano, kad spektaklio reklamuoti nereikia, kad ir šiandien pakanka reklamos „iš lūpų į lūpas“. Kartais pagalvoji, ar verta daužyti galvą į sieną, gyventi susiveržus iš aktoriaus algos?
Gailitės nepasirinkusi biochemijos?
Ne, man patinka mano darbas. Tačiau ir abejonės apninka. Iš tikrųjų abejoju nuolat, bet taip, matyt, ir turi būti. Kartais dar ir susikremtu: o ką aš moku? Matematikas moka tą ir aną, o aš? Kažkas neapčiuopiama, plojimais įvertinama... Tada puolu žemę rausti, augaliukus puoselėti, garaže prie motociklo krapštytis...
Jonė Dambrauskaitė vairuoja motociklą?! Ar tik ne jūsų plieno žirgą vasarą mačiau stovintį šalia Nerijaus Gadliausko prabangaus žvėries Jaunimo teatro kiemelyje? Niekada nepamanyčiau, kad jis coliukės Jonės Dambrauskaitės!
Manasis ne ką mažesnis negu Nerijaus ( juokiasi).
Tikiuosi, kad ir vairuojate su protu, nelakstote kaip akis išdegusi. Linkiu jums Jone, tvirtai laikytis balne ir nepamesti kelio.
