Kitaip - jau nieko nebebus, nes Lietuvos valdžios, nebežinodamos ką toliau daryti, užsiima tik tarpusavio grumtynėmis ir viena kitai įsikibusios į atlapus, už jų pasipurtydamos, eina velniop.
Grumtynėmis ženklinosi visi praėjusieji metai, nuo jų neatsilieka nė šie. Dar nepasibaigus prezidento – premjero ginčui dėl kainų komisijos, plieskiasi naujas: dėl Valstybės saugumo departamento pareigūno plk. Vytauto Pociūno mirties priežastį tyrusios prokuratūros veiksmų.
O šis - nežinia kur jas gali nuvesti, nes į purvyną įbrista jau giliai. Klampi ir ši visa istorija.
Pirmiausia Pociūno žuvimo aplinkybes tyrė Baltarusijos saugumo įstaigos. Jų išvados – nelaimingas atsitikimas. Tokias pačias išvadas paskelbė ir Lietuvos prokuratūra, tyrimą baigusi 2006 lapkričio pabaigoje: „2006 metais rugpjūčio 23 dieną Baltarusijoje, Breste, tarnybinės komandiruotės metu, su draugais stipriau pasivaišinęs saugumietis, neatsargiai šlapindamasis pro viešbučio, kuriame jis buvo apsistojęs, devinto aukšto langą, per jį iškrito ir užsimušė“.
Taškas. Tačiau Vytauto Pociūno žmona ir didelė dalis visuomenės šiuo “tašku” nepatikėjo. Abejones kėlė ne tik šis tyrėjų aprašytas, aiškiai neįrodytas, tik spėliojimais bei prielaidomis pagrįstas vyksmas, bet ir su juo siejamos žiniasklaidoje skleidžiamos Pociūną juodinančios paskalos, o dar labiau – tokia pati “Lietuvos ryto” išankstinė “išvada”. Prokuratūra nuėjo Lietryčio nurodytu keliu, sklido Lietuvoje kalbos. Pociūno našlė Liudvika, žinoma Lietuvos televizijos žurnalistė, pasikviestų teisininkų padedama, sudarė tyrėjų neatsižvelgtų priežasčių sąrašą, įteikė jį prokuratūrai ir paprašė tyrimą atnaujinti. Ši atsakė antru, jau gana šiurkštoku, “tašku”: praėjusį rudenį surašytos išvados pagrįstos ir galioja. Pociūnienė, advokatų patariama, šį prokuratūros sprendimą apskundė teismui. Visuomenė dar stipriau sujudo. Nuo apačių iki pačių viršūnių. Rimtas žmogus, žinomas doras VSD pareigūnas prisigers tiek, kad, praradęs nuovoką, eis šlapintis ne ten, kur reikia, bet pro viešbučio langą ir per jį iškris? Kas tokia nesąmone gali patikėti?
Turbūt taip pat pagalvojo ir premjeras Gediminas Kirkilas: taip tie reikalai baigtis negali, nebegaliu tylėti. Ir griebė “jautį už ragų”. Pats sudarė komisiją ir pavedė jai, pagal komisijos pirmininko filosofo Vytauto Ališausko pranešimą spaudai, ištirti, ar iš tiesų tai buvo nelaimingas atsitikimas? Tačiau tuojau pat šiam Kirkilo sprendimui pasipriešino prezidentas Valdas Adamkus. Ir vėl grumtynės.
“Prezidentas nemato pagrindo nepasitikėti prokuratūros atliktu darbu…” – teigia jo patarėjas Lauras Bielinis. Tačiau prieš porą savaičių Adamkus pareiškė pritariąs Liudvikai Pociūnienei, reikalaujančiai, pagal ją, neišsamų ir nebaigtą tyrimą atnaujinti. Ar dabar Adamkui šis tyrimas pasidarė išsamus ir baigtas?
Suprantama – keistas šis Kirkilo įšokimas, sakyčiau, net į jam nepriklausantį daržą, nes tokiais tyrinėjimais turi užsiimti Seimo, rinkimais tautos pasitikėjimą įgijusios atstovybės, sudaryta komisija, tačiau nė kiek nemažiau keistas ir Adamkaus nusiteikimas: tuo pačiu klausimu vakar vienaip, o šiandien jau kitaip. Tai tik parodo, kad šie abu Lietuvos vyriausi vadovai gerokai pasimetę ir nebežino ką daryti. Juk iš tikrųjų jie abu gerai žino, jeigu ne iš jų pačių susivokimo, tai iš gausių žiniasklaidos, visuomenės bei žinovų pareiškimų, kad VSD aukšto pareigūno plk. Vytauto Pociūno žūties tyrimas nėra nei išsamus, nei baigtas, daugiau panašus į parodiją, negu į atsakingą uždavinio atlikimą. Jis net nebuvo reikiamai pradėtas. Profesionalus tyrimas turėjo prasidėti ne prie Bresto viešbučio lango, bet nuo pačių pirmųjų Pociūno darbo dienų Vilniuje, Valstybės saugumo departamente.
Nejaugi prokurorams nerūpėjo žinoti, ką šis pareigūnas čia veikė, kokios buvo jo pareigos, kokia atsakomybė, koks specialus uždavinys jam buvo pavestas, kaip jis šį uždavinį atliko? Žiniasklaidoje plito žinios apie GAZPROM padalinio Lietuvoje „Dujotekanos“ prezidento Raimondo Stonio glaudžius ryšius su VSD ir Pociūno užmojį apie juos kiek galima daugiau sužinoti. Buvo teigiama, kad dėl to šlijo jo santykiai su viršininku Arvydu Pocium, jo pavaduotoju Darium Jurgelevičiu ir Lietuvos valdžios viršūnėse neaiškiai plaukiojančiu dabartiniu premjero padėjėju Albinu Januška.
Sakoma, kad dėl to Pociūnas ir buvo išguitas į Baltarusiją, o kad mažiau apie tuos reikalus žinotų tie, kuriems nereikia žinoti, buvo panaikintas ir jo vadovautas skyrius. Ar nekilo prokurorams toks, mano manymu, labai paprastas klausimas: ar šis su viršininkais nebesutariantis VSD pareigūnas pats ne per daug žino ir ar kam nors nebūtų saugiau užčiaupus jam burną? Ar kartais ne čia tikroji priežastis, pastačiusi jį prie viešbučio devinto aukšto lango “nusišlapinti”? O prokuratūra, atrodo, lyg tyčia šia Pociūno kelio dalimi visiškai nesidomėjo. Kodėl? Taip pat, kodėl nedomino prokuratūros nė ryšium su Pociūno išgrūdimu į Baltarusiją ir su jo žūtimi VSD kilęs triukšmas, įvėlęs Seimą ir ypač Prezidentūrą? Ar nerūpėjo nepriklausomiems, sąžiningiems prokurorams patirti, kodėl pats prezidentas Adamkus VSD vadovą, buvusį KGB atsarginį Arvydą Pocių, kuris dėl tokios jo praeities šiose pareigose iš viso neturėjo būti, taip skrupulingai gynė, saugojo, kiek galėdamas vengė jį atleisti, modamas ranka net į VSD veiklą tiriančią Seimo komisiją? Kaip pateisinti prezidento atsisakymą priimti Seimo komisiją pasiaiškinti apie jų abiejų, prezidento ir Seimo, paskirto, o vėliau tarnyboje susikompromitavusio pareigūno elgesį? Kažin ką reiškia ir dabar jo toks staigus ir griežtas iššokimas prieš premjero sudarytą komisiją patikrinti ar VSD plk. Vytauto Pociūno žūtis - tikrai tik nelaimingas atsitikimas?
Antra vertus, ko vertas ir šis keistas Kirkilo iššokimas? Juk patikrinimui ar Pociūno mirtis buvo tik nelaimingas atsitikimas premjeras rinkosi ne šios srities žinovus, bet kažkokį politinį jaukalą, nors ir aukščiausio rango. Šalia jau minėto pirmininko filosofo Vytauto Ališausko jis pakvietė užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną, VSD vadovą Povilą Malakauską, generalinio prokuroro pavaduotoją Gintarą Jasaitį, europarlamentarus Aloyzą Sakalą ir Vytautą Landsbergį, seimūną Justiną Karosą, buvusį Lietuvos kariuomenės vadą Joną Kronkaitį ir užsienio reikalų ministro patarėją Jurgį Jurgelį. Kaip tokia grupė sužinos, ar Pociūno žūtis tik nelaimingas atsitikimas, ar žmogžudystė?
Juk šiam uždaviniui atlikti reikia labai gerų specialistų: kriminologų, patyrusių kriminalinių nusikaltimų aiškintojų, tardytojų, kvotėjų, žvalgų, seklių, šnipų, tyrimų technikos žinovų. Žinoma, tokią pagalbą komisija gali pasisamdyti, bet ar ji turi reikiamas įstatymines galias? Ar taip daryti jai bus leista? Jau dabar jos priešininkai šaukia, kad ji ne konstitucinė, jos nei pareigų, nei teisių, nei atsakomybės neaptaria nė kokie įstatymai. Prokuroras Jasaitis iš jos jau iškrapštytas. Tūpčioti pradėjo ir pats komisijos sudarytojas premjeras Kirkilas, sakydamas, kad jis taip pat pasitiki prokurorų išvadomis, o komisija sudaryta tik dėl plataus rezonanso. ”Ši komisija nesiruošia vertinti prokuratūros išvadų, mūsų tikslas yra platesnis – pažiūrėti iš viso į šitą įvykį… jisai buvo labai rezonansinis…” - aiškina komisijos užduotį premjeras. Gerai, bet ką jūs darysite “į šitą įvykį” pažiūrėję?
Nors ir per anksti spėlioti, kaip ši maišatis pasibaigs, bet vargu ar ko nors gero iš jos galima tikėtis. Liks taip, kaip yra, nes per daug aišku, kad visaip susipainioję Lietuvos vadovai tiesos surasti nesiryžta, aukodami ją prokurorų neliečiamybę saugojančiam įstatymui. O gal jiems taip liepta? Nes kai kuriem iš jų pačių tiesos atskleidimas gali būti labai nemalonus. Todėl jiem daug patogiau “žinoti”, kad kažkam skersai kelio atsistojęs VSD pareigūnas nebuvo nužudytas, bet žuvo tik dėl nelaimingo atsitikimo. Svarbu tik pūsti miglas liaudžiai, kad ji tos teisybės nesužinotų. Ir kas jai belieka, kai iš valdžių nieko nebelieka? Tik klauptis ant kelių, kelti rankas į dangų ir melsti: Viešpatie, teateina dangaus karalystė.
