Saulė PINKEVIČIENĖ
Taip sako Lazdijų kaime gyvenanti tautodailininkė, kiaušinių margintoja Lina Valutkevičienė. Drauge su kitais meistrais ji mokė alytiškius šio amato ir kūrybos paslapčių Tautodailės dirbtuvėse.
Dėl velykaičių ir „Lituanicos“ nepamatė
Kiaušinių marginimas – ir meistrystė, ir kūryba. Gaila, kad šiek tiek proginė – dėmesio centre L.Valutkevičienė, kaip ir kiti kiaušinių margintojai, sako pasijuntanti tik prieš Velykas. Kartais net užsakymų sulaukia. Pasirodo, velykaičiai dabar yra populiari dovana ne tik užsienyje gyvenantiems draugams, artimiesiems, bet ir verslo ar šiaip bendrų projektų partneriams, prieš pavasario šventę jų užsisako ir valdininkai.
„Visai kita šnekta“, – sako dzūkė apie savo margintus kiaušinius, kurių vieni yra tikras meno kūrinys, o kiti paprastesni, stalui skirti. Trijų spalvų, skutinėti smulkiausiais tradiciniais raštais turi išliekamąją vertę ir po parodas keliauja. Ant stalo dedami kitokie velykaičiai, nors irgi šventiniai. L.Valutkevičienė juos margina vašku, sako, anūkai mielai ridinėja.
Kiaušinių marginimas Liną lydi dar nuo mokyklos suolo. Pirmą kartą skutinėtus ir dažytus tradicinius margučius ji pamatė mokydamasi 10 klasėje, kai nuvažiavo į ekskursiją Kauno istorijos muziejuje. Ten buvo stendas, o jame – senieji margučiai iš Balio Buračo kolekcijos. Klasės draugai spėjo visą muziejų apžiūrėti, kol būsima tautodailininkė kiaušiniais gėrėjosi. „Nė iki Dariaus ir Girėno „Lituanicos“ nenuėjau tą kartą“, – šypsosi prisiminusi.
Iš šeimos ir dūšios
Prieš Velykas L.Valutkevičienė mielai rengia seminarus, kūrybines pamokas ir dalijasi kiaušinių marginimo paslaptimis. Į klausimą, kaip išmokti meistrystės, atsako: „Dviračiu važinėti, karvę melžti ir velykaičius marginti geriau išmokti nuo jaunumės.“ Esą vyresniame amžiuje – jau nebe tas. Jos trejų ir ketverių metų anūkai taip pat jau mielai margina kiaušinius dažais, tik karšto vaško jiems kol kas niekas neduoda. Vaikystėje, mena Lina, margučius skutinėdavo mama, jai jie buvo pasakiškai gražūs.
„Tačiau negali lyginti – šiuolaikiniai vaikai visko persisotinę, juos sunku nustebinti. Anksčiau kiaušinių marginimas jiems buvo didysis džiaugsmas prieš Velykas“, – sako meistrė.
Iš mamos kiaušinių skutinėjimo išmoko ir alytiškis Romas Karalius – turbūt nedaug vyrų panašią meistrystę įvaldė. Daug metų dirbęs AB „Alytaus tekstilė“, o vėliau su statybomis susijusį darbą, Romas sako prieš kiekvienas Velykas būtinai prisimenantis šį širdžiai mielą užsiėmimą. Kruopštus, fantazijos reikalaujantis darbas puikiai paklūsta meistro rankoms. Turi jis ir savitą technologiją: kiaušinius praduria galuose, o paskui į juos švirkštu įleidžia karšto vaško ir pasukinėja, kad iš vidaus lukštas pasidengtų ir taptų ilgaamžis.
Savo margučiais R.Karalius jau nustebino ir airius. Prieš keletą metų viešėjo Airijoje pas vaikus, jų draugus ir kaimynus paties skutinėtais kiaušiniais apdovanojo. Juos pamatę vietos gyventojai labai stebėjosi ir norėjo laikraščio korespondentus kviesti, kad plačiau apie lietuvio gebėjimus papasakotų, tačiau lietuvis susikuklino ir tokio viešumo atsisakė. Į Tautodailės dirbtuves šįkart jis atnešė ne tik savo, bet ir pusbrolio Sigito Karaliaus linu ir medžiu dekoruotus margučius. Jų technologija irgi reikalauja ypatingo kruopštumo: kiaušinis vyniojamas lino siūlu, paskui raštai išdėliojami smulkiomis medienos detalėmis ir klijuojami. Labai gražu.
„Kiekvieno meistro margučiai kitokie, ir spalvos, ir technika, ir raštai – visa tai ateina ne tik iš tradicijos, bet ir iš dūšios“, – sako vašku kiaušinius marginanti alytiškė tautodailininkė Audronė Lampickienė. Jos namuose šį darbą dirba jau trijų kartų moterys.
Kiaušinienė pro... adatos skylutę
Meniškuosius kiaušinius, kurie žavi parodų lankytojus ir užsieniečius (šie – pagrindiniai lietuviškų margučių vertintojai ir pirkėjai, salonuose tokių suvenyrų kaina apie 30 litų), L.Valutkevičienė margina ištisus metus. Todėl ir kiaušinienė jos namuose – dažnas, bet toli gražu ne greitas patiekalas. Ančių, vištų kiaušinius ji praduria adata, lėtai išvarvina turinį pro mažą skylutę, o tada jau išdžiovina lukštą ir paruošia skutinėjimui. Pastaruoju metu meistrė sako pamėgusi žemės spalvas ir natūralius dažus. Kuo ji patartų dažyti kiaušinius? Pirmiausia, žinoma, svogūnų lukštais, burokėliais (žalius sutarkuojame ir išspaudžiame sultis). Iš meistrų, kurie velia ir kitaip apdoroja vilną, Lina sako išmokusi įdomių dažymo technologijų. Pavyzdžiui, graikinių riešutų kevalų nuoviru (riešutą įmetame į verdantį vandenį, jis nudažo tamsiai ruda spalva), pievose augančių tikrųjų lipikų arbata – dar vienas puikus augalinis dažas. Į nuovirą įmetus geležies sulfato spalva bus tamsi, o vario – gelsva. Šių mikroelementų galima įsigyti trąšų parduotuvėse. Anksčiau Dzūkijoje kiaušinius dažydavo juodalksnių žievės nuoviru, į kurį buvo dedama vadinamųjų „geležūnų“ – surūdijusių vinių ar šiaip ūkyje nebereikalingų padargų. Jie sustiprina augalinių dažų spalvą. „Būtina žinoti, kad natūralūs gamtiniai dažai nenudažys taip ryškiai kaip cheminiai, juose reikės ilgiau palaikyti, tačiau rezultatas, ypač kombinuojant kelių rūšių dažus, gali būti labai įdomus“, – sako meistrė.
Raštai – nuo tradicijos iki džiazo
R.Karalius raštus, kuriuos skutinėja, iš knygos ar atviruko nusižiūri, paskui grafitiniu pieštuku juos ant kiaušinio perkelia ir skutinėja peiliuku, skirtu medžiui drožti.
L.Valutkevičienė rašto nepiešia, tačiau naudoja tradicinius motyvus: pasaulio medžio, saulės, mėnulio fazių, augalinius motyvus. Ant margučio nepiešia, o skutinėti pradeda nuo kryžiaus ženklo, aplink kurį įgudusia ranka simetriškai rikiuoja raštus. Palieka vietos ir fantazijai, kartais motyvų atsiranda netikėtai. (Meistrė rodo kiaušinį, kur tarp tradicinio rašto išryškėjo dailios varlytės, beliko jas paskui spalva akcentuoti.)
„Ant margučių naudojami motyvai yra labai seni, tačiau nėra vieno jų paaiškinimo, literatūroje galima rasti įvairių interpretacijų, todėl visuomet lieka vietos meistro savitumui išreikšti, kiekvienas tikras margintojas atranda savo braižą“, – pastebi L.Valutkevičienė.
